Naujos plytelės ant senų. Šis apdailos būdas taikomas atnaujinamoms patalpoms, kai esama plytelių dangos būklė techniškai yra palyginti gera. Prieš tepant klijus pašalinamos riebalų liekanos, nuplaunama stipriu buitiniu valikliu, senų plytelių paviršius sušiurkštinamas specialiu plaktuku.
Sienoms tinkamiausi dispersiniai klijai, grindims - klijų milteliai.
Norint apskaičiuoti reikalingą plytelių kiekį, reikia žinoti paviršiaus plotą. Plytelių kiekis priklauso nuo jų dydžio.
Labai svarbu gerai paruošti sienų paviršių. Jis turi būti lygus ir sausas. Nelygumai matysis ir užklijavus plyteles, atrodys negražiai, o nuo drėgno paviršiaus plytelės atsilups. Dėl to prieš plytelių klojimą reikia išlyginti visus
didesnius pagrindo nelygumus. Jei nelygumai didesni kaip 5 mm, reikia dieną prieš klijavimą sieną išlyginti tuo pačiu mišiniu, kuriuo bus klijuojamos plytelės. Drėgnus paviršius reikia išdžiovinti, o jei nepavyksta - pašalinti arba izoliuoti drėgmės šaltinį.
Seni dažai nušveičiami šiurkščiu švitriniu popieriumi, paviršius pašiaušiamas. Atsilupę dažai nugraužiami. Seni tapetai ir pamušalas taip pat nulupami, skylės užglaistomos, paviršius nušlifuojamas. Senos plytelės nudaužomos kaltu ir plaktuku, paviršius išlyginamas glaistu.
Plytelės dažniausiai klijuojamos horizontaliomis ir vertikaliomis eilėmis. Gulsčiukas ir svambalas padės tiksliai nustatyti eilių padėtį, o joms nužymėti ant sienos reikės medinės liniuotės - lentelės.
2011 m. sausio 31 d., pirmadienis
Gipso - kartono plokštės. Pagrindo paruošimas plytelėms klijuoti
Gipso - kartono plokštės naudojamos sienoms ir pertvaroms aptaisyti. Prieš plytelių klijavimą plokštės padengiamos giliuoju gruntu. Gilusis gruntas būna su skiedikliais ir be jų. Pastarieji nedegūs, nekenkia sveikatai, neteršia oro, todėl reikėtų jiems teikti pirmenybę. Gruntas su skiedikliais tinka drėgnose patalpose. Gamyklose impregnuotų plokščių, skirtų drėgnoms patalpoms, gruntuoti nereikia.
Medinės lentos, medžio drožlių plokštės. Pagrindo paruošimas plytelėms klijuoti
Medinės lentos, medžio drožlių plokštės. Nepatartina kloti plytelių ant menkaverčių medinių lentų pagrindo. Šiuo atveju geriau bus storos medienos drožlių plokštės. Jos klojamos virš senų grindų ir pritvirtinamos varžtais. Prie plokščių plytelės klijuojamos klijų milteliais.
Pagrindo paruošimas, plytelėms klijuoti. Tinkas. Paviršiaus lyginimas
Tinkas turi būti švarus, sausas, lygus ir tvirtas. Būtina pašalinti senus sienų apmušalus, atšokusį tinką ir atsilupusius dažus. Nelygumai išlyginami glaistu arba skiediniu. Prieš klojant plyteles, tinką reikėtų tolygiai gruntuoti.
Dažnai tenka klijuoti plyteles ant dažytų plotų. Kad jos geriau priliptų, nuplaunami vandeniui tirpūs dažai, išdžiūvus užtepamas gilusis gruntas iš dispersinių ar kitokių klijų ir nušlifuojamas.
Dažnai tenka klijuoti plyteles ant dažytų plotų. Kad jos geriau priliptų, nuplaunami vandeniui tirpūs dažai, išdžiūvus užtepamas gilusis gruntas iš dispersinių ar kitokių klijų ir nušlifuojamas.
2011 m. sausio 29 d., šeštadienis
Tarpai tarp plytelių. Siūlių medžiagos. Plytelių klijavimas
SIŪLIŲ MEDŽIAGOS
Norint paslėpti plytelių briaunų ar gabaritų defektus, taip pat techniniais bei dekoratyviniais sumetimais tarp plytelių paliekami ne mažesni kaip 2 mm pločio tarpai (siūlės), jie užpildomi specialiais skiediniais - glaistais.
Įvairių rūšių plytelėms ir klojimo metodams paprastai naudojami įvairių spalvų skiediniai.
Baltasis skiedinys susideda iš baltų pigmentų ir rišamosios medžiagos. Paprastai naudojamas baltoms plytelėms, tačiau tinka ir juodų ar kitokių tamsių atspalvių plytelių siūlėms akcentuoti.
Pilkuoju skiediniu užpildomos grindų siūlės. Jo rišamoji medžiaga-pilkasis cementas, užpildas - kietos medžiagos, pavyzdžiui, smėlis. Jis puikiai tinka drėgnų patalpų grindims. Cementas suteikia pilkajam skiediniui atsparumo.
Spalvotu skiediniu išgaunamas kontrastas. Naudojamas tik su glazūruotomis
plytelėmis, nes nuo neglazūruotų sunku nuvalyti spalvotų pigmentų liekanas.
Epoksidiniai klijai tinka plytelėms klijuoti ant tvirto pagrindo, užpildyti siūlėms tarp plokščių, hermetizuoti tarpams, kad nepatektų vanduo. Paprastai jie būna pilki, balti ir juodi, sudaro vandenį nepraleidžiančią ir riebalams atsparią siūlę. Klijų perteklių nuo plytelių paviršiaus patartina švariai nuvalyti, kol jie nesukietėjo.
Sujungimo siūles apie langų ir durų staktas rekomenduojama užpildyti silikono arba akrilo siūlių mase.
Plytelių dangą valyti galima minkštos medienos pjuvenomis, jos gerai sugeria drėgmės perteklių ir nuvalo nuo paviršiaus siūlių medžiagos liekanas. Jei ant glazūruotų plytelių paviršiaus lieka pilkas apnašas, jį gerai nuvalo actas, skiestas vandeniu.
Norint paslėpti plytelių briaunų ar gabaritų defektus, taip pat techniniais bei dekoratyviniais sumetimais tarp plytelių paliekami ne mažesni kaip 2 mm pločio tarpai (siūlės), jie užpildomi specialiais skiediniais - glaistais.
Įvairių rūšių plytelėms ir klojimo metodams paprastai naudojami įvairių spalvų skiediniai.
Baltasis skiedinys susideda iš baltų pigmentų ir rišamosios medžiagos. Paprastai naudojamas baltoms plytelėms, tačiau tinka ir juodų ar kitokių tamsių atspalvių plytelių siūlėms akcentuoti.
Pilkuoju skiediniu užpildomos grindų siūlės. Jo rišamoji medžiaga-pilkasis cementas, užpildas - kietos medžiagos, pavyzdžiui, smėlis. Jis puikiai tinka drėgnų patalpų grindims. Cementas suteikia pilkajam skiediniui atsparumo.
Spalvotu skiediniu išgaunamas kontrastas. Naudojamas tik su glazūruotomis
plytelėmis, nes nuo neglazūruotų sunku nuvalyti spalvotų pigmentų liekanas.
Epoksidiniai klijai tinka plytelėms klijuoti ant tvirto pagrindo, užpildyti siūlėms tarp plokščių, hermetizuoti tarpams, kad nepatektų vanduo. Paprastai jie būna pilki, balti ir juodi, sudaro vandenį nepraleidžiančią ir riebalams atsparią siūlę. Klijų perteklių nuo plytelių paviršiaus patartina švariai nuvalyti, kol jie nesukietėjo.
Sujungimo siūles apie langų ir durų staktas rekomenduojama užpildyti silikono arba akrilo siūlių mase.
Plytelių dangą valyti galima minkštos medienos pjuvenomis, jos gerai sugeria drėgmės perteklių ir nuvalo nuo paviršiaus siūlių medžiagos liekanas. Jei ant glazūruotų plytelių paviršiaus lieka pilkas apnašas, jį gerai nuvalo actas, skiestas vandeniu.
Plytelių klijai. Grindų plytelės
KLIJAI
Dailiosios keramikos plytelėms klijuoti tinka tokie klijai:
naudojimui paruošti dispersiniai;
vandenyje išbrinkinti klijų milteliai;
epoksidiniai klijai.
Dispersiniai klijai tinka tik vidaus darbams - klijavimui ant sienų.
Klijų milteliai - plytelėms ant grindų ir sienų klijuoti. Atsparūs šalčiui, todėl tinka ir išorės darbams. Pritaikius sintetinių medžiagų dispersiją juos galima naudoti vandenį nepraleidžiančioms dangoms arba klijuojant ant medžio ar drožlių plokščių.
Epoksidiniai klijai- dviejų komponentų klijai, tinkami išorės ir vidaus darbams, klijuoti ant tankaus pagrindo (keramikos, stiklo, metalo, vandenį nepraleidžiančios medžiagos).
Plytelių klojimas. Akmens masės plytelės. Keraminės plytelės. Plytelių forma ir dydžiai
PLYTELIŲ KLOJIMAS
AKMENS MASĖS IR KERAMINĖS PLYTELĖS
Plytelės gaminamos iš specialiai paruošto įvairaus molio mišinio, kuris formuojant presuojamas ir degamas. Jos gali būti dažytos, padengtos permatoma ar dengiamąja glazūra. Dekoras vienspalvis arba daugiaspalvis. Plytelių paviršius gali būti ir reljefinis.
Dažniausiai parduodamos smulkiai grūdėtos kristalinės, fajansinės ir akmens masės keraminės plytelės.
Fajansinėmis plytelėmis dažniausiai klijuojamos virtuvių ir vonios patalpų sienos. Grindims geriau pasirinkti glazūruotas akmens masės plyteles. Dažnai jų spalva ir
dydis primena fajansines plyteles.
Akmens keramikos plytelės atsparios nusidėvėjimui ir šalčiui, tika kloti išorinėse patalpose. Glazūruotos akmens masės plytelės būna su dekoru ir be jo, lygios ir reljefinės, matinės ir blizgančios glazūros. Be to, yra ir neglazūruotų akmens masės plytelių, vienspalvių ir daugiaspalvių. Tai purkšti (meliuoti), marmuriniai bei deginti gaminiai. Neglazūruotos plytelės gali būti dekoruotos trafaretinės spaudos būdu.
Gaminamos ir natūralų akmenį primenančios akmens masės plytelės su reljefiniu paviršiumi.
Neglazūruotų plytelių grindų paviršių patartina papildomai apdoroti parafino aliejumi. Jis suteikia plytelėms gražų, šiltą, šilkinį blizgesį.
Be akmens masės ir fajansinių plytelių, naudojamos molio plytelės. Dažniausiai jos yra neglazūruotos, natūralios degto molio spalvos su gelsvu, rusvu ar rausvu atspalviu.
Kvadratinių fajansinių plytelių klasikinis dydis 15x15,20x20 ir 30x30 cm, stačiakampių - 15x20, 15x25, 20x25 ir 20x30 cm. Be to, gaminamos 25x25 cm ir virtuvėms - 10,8x10,8 cm plytelės. Fajansinės plytelės, priklausomai nuo dydžio, būna 5-9 mm storio.
Akmens masės plytelių formos ir dydžiai daug įvairesni. Jų būna kvadrato, stačiakampio, šešiakampio ir aštuoniakampio formos. Vidiniams ir išoriniams kampams gaminamos kampų juostos, interjero dekorui formuoti - keraminės juostos.
Kvadratinės akmens masės plytelės gaminamos 60x60,40x40, 30x30, 25x25 ar 20x20, 10,8x10,8 ir 10x10 cm dydžio. Būna ir vidutinio dydžio mozaikos plytelių, pavyzdžiui, 5x5 cm, bet gali būti ir 7,5x7,5 ir 7,5x10 cm.
Akmens masės plytelių storis priklauso nuo dydžio: didelio formato- 11-13 mm, vidutinio-4-8 mm.
Akmens masės plytelių spalvų spektras įvairus: sodrios, grynos spalvos su pasteliniais atspalviais, būdingais molio ir žemės spalvoms. Virtuvių, vonių ir tualetų plytelės gali būti dekoruotos ir reljefinės.
Be fajanso bei keramikos plytelių, būstų interjerams tinka ir betono, marmuro, skalūno plokštės. Betono plokštės ar monolitinis betonas tinka grindims (pavyzdžiui, sandėliukams rūsyje). Marmuras jautrus rūgštims, palyginti minkšta medžiaga, todėl grindims tinka ne visur. Skalūnai, mūsų šalyje dolomitai, tinka grindims ir sienoms.
AKMENS MASĖS IR KERAMINĖS PLYTELĖS
Plytelės gaminamos iš specialiai paruošto įvairaus molio mišinio, kuris formuojant presuojamas ir degamas. Jos gali būti dažytos, padengtos permatoma ar dengiamąja glazūra. Dekoras vienspalvis arba daugiaspalvis. Plytelių paviršius gali būti ir reljefinis.
Dažniausiai parduodamos smulkiai grūdėtos kristalinės, fajansinės ir akmens masės keraminės plytelės.
Fajansinėmis plytelėmis dažniausiai klijuojamos virtuvių ir vonios patalpų sienos. Grindims geriau pasirinkti glazūruotas akmens masės plyteles. Dažnai jų spalva ir
dydis primena fajansines plyteles.
Akmens keramikos plytelės atsparios nusidėvėjimui ir šalčiui, tika kloti išorinėse patalpose. Glazūruotos akmens masės plytelės būna su dekoru ir be jo, lygios ir reljefinės, matinės ir blizgančios glazūros. Be to, yra ir neglazūruotų akmens masės plytelių, vienspalvių ir daugiaspalvių. Tai purkšti (meliuoti), marmuriniai bei deginti gaminiai. Neglazūruotos plytelės gali būti dekoruotos trafaretinės spaudos būdu.
Gaminamos ir natūralų akmenį primenančios akmens masės plytelės su reljefiniu paviršiumi.
Neglazūruotų plytelių grindų paviršių patartina papildomai apdoroti parafino aliejumi. Jis suteikia plytelėms gražų, šiltą, šilkinį blizgesį.
Be akmens masės ir fajansinių plytelių, naudojamos molio plytelės. Dažniausiai jos yra neglazūruotos, natūralios degto molio spalvos su gelsvu, rusvu ar rausvu atspalviu.
Kvadratinių fajansinių plytelių klasikinis dydis 15x15,20x20 ir 30x30 cm, stačiakampių - 15x20, 15x25, 20x25 ir 20x30 cm. Be to, gaminamos 25x25 cm ir virtuvėms - 10,8x10,8 cm plytelės. Fajansinės plytelės, priklausomai nuo dydžio, būna 5-9 mm storio.
Akmens masės plytelių formos ir dydžiai daug įvairesni. Jų būna kvadrato, stačiakampio, šešiakampio ir aštuoniakampio formos. Vidiniams ir išoriniams kampams gaminamos kampų juostos, interjero dekorui formuoti - keraminės juostos.
Kvadratinės akmens masės plytelės gaminamos 60x60,40x40, 30x30, 25x25 ar 20x20, 10,8x10,8 ir 10x10 cm dydžio. Būna ir vidutinio dydžio mozaikos plytelių, pavyzdžiui, 5x5 cm, bet gali būti ir 7,5x7,5 ir 7,5x10 cm.
Akmens masės plytelių storis priklauso nuo dydžio: didelio formato- 11-13 mm, vidutinio-4-8 mm.
Akmens masės plytelių spalvų spektras įvairus: sodrios, grynos spalvos su pasteliniais atspalviais, būdingais molio ir žemės spalvoms. Virtuvių, vonių ir tualetų plytelės gali būti dekoruotos ir reljefinės.
Be fajanso bei keramikos plytelių, būstų interjerams tinka ir betono, marmuro, skalūno plokštės. Betono plokštės ar monolitinis betonas tinka grindims (pavyzdžiui, sandėliukams rūsyje). Marmuras jautrus rūgštims, palyginti minkšta medžiaga, todėl grindims tinka ne visur. Skalūnai, mūsų šalyje dolomitai, tinka grindims ir sienoms.
2011 m. sausio 28 d., penktadienis
Grindų dangos klojimas. Dangos lakštų jungimas
Dangos lakštų jungimas. Ant pirmo pritaikyto lakšto uždedamas kitas su užlaidomis, kad galima būtų suderinti piešinius. Abi dangos dalys atlenkiamos, pagrindas patepamas klijais. Atlenktos dalys klijuojamos prie pagrindo. Kai abu lakštai jau iš dalies priklijuoti, jungties vietoje pagal liniuotę nupjaunami vienas ant kito užleisti kraštai. Abi dangos dalys spaudžiamos viena prie kitos ir prie
pagrindo. Prie sienos apipjaustomi pakraščiai. Taip sujungimo vieta liks nematoma.
Vinilinės dangos ar linoleumo jungtį galima baigti specialia suvirinimo virve arba šaltajam suvirinimui skirtais klijais.
pagrindo. Prie sienos apipjaustomi pakraščiai. Taip sujungimo vieta liks nematoma.
Vinilinės dangos ar linoleumo jungtį galima baigti specialia suvirinimo virve arba šaltajam suvirinimui skirtais klijais.
Grindų dangos klojimas, klijavimas
Klijavimas. Kad grindų danga nesiraukšlėtų, rekomenduotina ją visą priklijuoti prie pagrindo. Paruošta danga tiesiama ant grindų ir sulenkiama per pusę. Atidengta grindų dalis patepama klijais ir po kelių minučių priklijuojama. Dangos paviršius voleliu prispaudžiamas prie grindų, kad iš po jos išeitų oras. Taip klijuojama ir antroji jos dalis. Priklijuoti būtina natūralaus pluošto bei linoleumo dangas.
Grindų dangos klojimas. Grindų lyginimas
GRINDŲ DANGOS KLOJIMAS
Norint apskaičiuoti, kiek reikia dangos, būtina išmatuoti patalpos, kurioje ji bus klojama, ilgį ir plotį kartu su visomis nišomis. Prie kiekvieno matmens reikia dar pridėti apie 15 cm.
Rekomenduotina rinktis tokią dangą, kurios plotis atitinka patalpos plotį ar ilgį, tuomet išvengsime dangos jungimo ir per didelių atliekų. Jeigu teks jungti raštuotą dangą (su piešiniais), jos reikia daugiau - raštui suderinti.
Oro drėgmė, vanduo ir klijų skiedikliai veikia dangą, keičiasi jos dydis, ypač
padidėja plotis. Klojant reikia į tai atsižvelgti. Be to, jungti dangą geriausia iš to paties ritinio - taip išvengiama skirtingų atspalvių.
Minimali grindų dangai tiesti tinkama temperatūra yra 15° C. Kad danga išsilygintų, prieš klojimą laisvai patiesiama patalpoje 24 valandoms.
Dangą galima kloti laisvai arba priklijuoti prie pagrindo.
Laisvas klojimas - pats paprasčiausias, bet tinka tik mažose patalpose, kur užtenka vieno lakšto. Toks lakštas atpjaunamas, paliekant 10 cm užlaidas, ir tiesiamas, kad kraštai kelis centimetrus užsilenktų ant sienos. Patiestą dangą reikia voleliu prispausti prie pagrindo, pradedant nuo dangos vidurio. Kampuose danga įpjaunama ir, tvirtai spaudžiant dangos kraštą prie pagrindo, pakraštys nupjaunamas prie pat sienos briaunos. Baigus kloti dangą prikalamos grindjuostės.
Kad danga geriau priglustų prie pagrindo, sujungimo vietas ir kraštus galima priklijuoti dvipuse lipnia juosta. Jeigu danga tiesiama ant medinio pagrindo, galima ją kraštuose prisegti su baldų apmušalų tvirtinimo segtukais.
Norint apskaičiuoti, kiek reikia dangos, būtina išmatuoti patalpos, kurioje ji bus klojama, ilgį ir plotį kartu su visomis nišomis. Prie kiekvieno matmens reikia dar pridėti apie 15 cm.
Rekomenduotina rinktis tokią dangą, kurios plotis atitinka patalpos plotį ar ilgį, tuomet išvengsime dangos jungimo ir per didelių atliekų. Jeigu teks jungti raštuotą dangą (su piešiniais), jos reikia daugiau - raštui suderinti.
Oro drėgmė, vanduo ir klijų skiedikliai veikia dangą, keičiasi jos dydis, ypač
padidėja plotis. Klojant reikia į tai atsižvelgti. Be to, jungti dangą geriausia iš to paties ritinio - taip išvengiama skirtingų atspalvių.
Minimali grindų dangai tiesti tinkama temperatūra yra 15° C. Kad danga išsilygintų, prieš klojimą laisvai patiesiama patalpoje 24 valandoms.
Dangą galima kloti laisvai arba priklijuoti prie pagrindo.
Laisvas klojimas - pats paprasčiausias, bet tinka tik mažose patalpose, kur užtenka vieno lakšto. Toks lakštas atpjaunamas, paliekant 10 cm užlaidas, ir tiesiamas, kad kraštai kelis centimetrus užsilenktų ant sienos. Patiestą dangą reikia voleliu prispausti prie pagrindo, pradedant nuo dangos vidurio. Kampuose danga įpjaunama ir, tvirtai spaudžiant dangos kraštą prie pagrindo, pakraštys nupjaunamas prie pat sienos briaunos. Baigus kloti dangą prikalamos grindjuostės.
Kad danga geriau priglustų prie pagrindo, sujungimo vietas ir kraštus galima priklijuoti dvipuse lipnia juosta. Jeigu danga tiesiama ant medinio pagrindo, galima ją kraštuose prisegti su baldų apmušalų tvirtinimo segtukais.
2011 m. sausio 27 d., ketvirtadienis
Pagrindas po grindų danga. Grindų įrengimas
PAGRINDAS PO GRINDŲ DANGA
Grindų dangas reikia kloti tik ant švaraus, sauso ir lygaus pagrindo. Kai kurių dangų pagrindams keliami specialūs reikalavimai, pavyzdžiui, kamštinei ir linoleumo dangai pagrindo drėgmė neturi viršyti 3 proc.
Kiliminių dangų ir parketo pagrindas gali būti betonas, medinės lentų grindys ir įvairios plokštės: medžio drožlių, medžio plaušo, gipso - kartono, gipso pluošto, fanera.
Neatsparias ugniai kilimines dangas galima kloti tik ant betoninio pagrindo. Nelygus
pagrindas išlyginamas glaistu arba išklojamas plokštėmis. Medinės lentų grindys - geras pagrindas kiliminėms dangoms ir parketui.
Ant medžio drožlių plokščių pagrindo labiausiai tinka kloti parketą, linoleumą arba kilimines dangas, nes šios plokštės tvirtos, paviršius lygus ir sausas.
Minkštų medžio plaušų plokštėmis uždengiamos birios granuliuotos (pavyzdžiui, keramzito granulių) izoliacinės medžiagos. Be to, jos gerai izoliuoja garsą ir gali būti pagrindas kitoms grindų dangoms. Ant dviejų minkštų medžio plaušo plokščių galima kloti skydinį parketą. Kiliminių dangų ir linoleumo grindims ant minkštų medžio plaušo plokščių reikia kloti papildomą (medžio drožlių arba gipso pluošto plokščių) sluoksnį.
Grindų dangas reikia kloti tik ant švaraus, sauso ir lygaus pagrindo. Kai kurių dangų pagrindams keliami specialūs reikalavimai, pavyzdžiui, kamštinei ir linoleumo dangai pagrindo drėgmė neturi viršyti 3 proc.
Kiliminių dangų ir parketo pagrindas gali būti betonas, medinės lentų grindys ir įvairios plokštės: medžio drožlių, medžio plaušo, gipso - kartono, gipso pluošto, fanera.
Neatsparias ugniai kilimines dangas galima kloti tik ant betoninio pagrindo. Nelygus
pagrindas išlyginamas glaistu arba išklojamas plokštėmis. Medinės lentų grindys - geras pagrindas kiliminėms dangoms ir parketui.
Ant medžio drožlių plokščių pagrindo labiausiai tinka kloti parketą, linoleumą arba kilimines dangas, nes šios plokštės tvirtos, paviršius lygus ir sausas.
Minkštų medžio plaušų plokštėmis uždengiamos birios granuliuotos (pavyzdžiui, keramzito granulių) izoliacinės medžiagos. Be to, jos gerai izoliuoja garsą ir gali būti pagrindas kitoms grindų dangoms. Ant dviejų minkštų medžio plaušo plokščių galima kloti skydinį parketą. Kiliminių dangų ir linoleumo grindims ant minkštų medžio plaušo plokščių reikia kloti papildomą (medžio drožlių arba gipso pluošto plokščių) sluoksnį.
Kenksmingi klijai
Ekologinis patarimas: sintetinės dervos bei sintetinio kaučuko klijų sudėtyje yra daug sveikatai kenksmingų tirpiklių. Tokiais klijais klijuoti rekomenduojama tik tuomet, kai kitokiais negalima ar pernelyg sudėtinga.
Rekomenduotini dispersiniai klijai be tirpiklių. Jie švarūs ekologiškai, sunkokai užsidega, klijuoja ne blogiau už kitus.
Rekomenduotini dispersiniai klijai be tirpiklių. Jie švarūs ekologiškai, sunkokai užsidega, klijuoja ne blogiau už kitus.
Klijai kiliminei dangai ir lenoleumui klijuoti
KLIJAI
Kiliminėms dangoms ir linoleumui kloti reikalingi specialūs klijai. Juos parenkant būtina atsižvelgti į dangos rūšį bei savybes ir laikytis gamintojo instrukcijos.
Dažniausiai klijai gaminami iš sintetinės dervos. Įvairių rūšių klijai skiriasi paruošimo būdu, sudėtimi bei tirpiklių kiekiu.
Sintetinės dervos klijai su tirpikliais laiko tvirtai, tepami ant vieno iš klijuojamų paviršių, todėl vadinami vienpusiais klijais. Juose daug cheminių medžiagų, todėl labai greitai užsidega, be to, cheminės medžiagos garuoja lėčiau, negu klijai išdžiūva. Todėl priklijuotą linoleumo lakštą dar kurį laiką galima koreguoti.
Dispersiniai sintetinės dervos klijai - tai vandenyje tirpios sintetinės termoplastinės medžiagos (dažniausiai polivinilacetatas). Yra specialių dispersinių sintetinės dervos klijų. Jie tepami dažniausiai ant skysčius sugeriančio pagrindo. Klijuojant tokios rūšies klijais, dangą galima kurį laiką koreguoti.
Klijai iš sintetinio kaučiuko - tai sintetinio kaučiuko (dažniausiai polichloropreno) tirpalas, atskiestas specialiais cheminiais tirpikliais. Degūs, be to, juose esantys tirpikliai smarkiai garuoja, todėl klijuoti galima tik gerai vėdinamose patalpose. Šie klijai naudojami kontaktiniam klijavimui. Tepami abu
klijuojami paviršiai, vienas su kitu jie sulipdomi praėjus instrukcijoje nurodytam laikui. Klijuojamos dangos koreguoti nebegalima, nes paviršiai tuojau pat sulimpa. Sintetinio kaučiuko klijais kiliminės dangos klijuojamos tik ant sienų ir laiptų.
Kiliminėms dangoms klijuoti yra specialių klijų. Tokiais klijais priklijuotas dangas galima lengvai nuimti nepažeidžiant pagrindo ir dangos. Klijai vadinami nuvalomaisiais. Nuimtas kilimines dangas galima klijuoti dar kartą, jei "išvirkščioji" pusė tam pritaikyta.
Gaminami specialūs milteliai kiliminėms dangoms klijuoti. Klijai maišomi su vandeniu. Danga padengiama klijais ir klijuojama. Jos pakraščius ir sandūras būtina prispausti.
Naudojamas taip pat lipnus plekas arba lipnus tinklelis. Tai specialus tinklinis audinys, iš abiejų pusių išteptas klijais, viena pusė padengta apsaugine plėvele. Jomis galima lengvai priklijuoti ir vėl nuimti grindų dangą.
Kiliminėms dangoms ir linoleumui kloti reikalingi specialūs klijai. Juos parenkant būtina atsižvelgti į dangos rūšį bei savybes ir laikytis gamintojo instrukcijos.
Dažniausiai klijai gaminami iš sintetinės dervos. Įvairių rūšių klijai skiriasi paruošimo būdu, sudėtimi bei tirpiklių kiekiu.
Sintetinės dervos klijai su tirpikliais laiko tvirtai, tepami ant vieno iš klijuojamų paviršių, todėl vadinami vienpusiais klijais. Juose daug cheminių medžiagų, todėl labai greitai užsidega, be to, cheminės medžiagos garuoja lėčiau, negu klijai išdžiūva. Todėl priklijuotą linoleumo lakštą dar kurį laiką galima koreguoti.
Dispersiniai sintetinės dervos klijai - tai vandenyje tirpios sintetinės termoplastinės medžiagos (dažniausiai polivinilacetatas). Yra specialių dispersinių sintetinės dervos klijų. Jie tepami dažniausiai ant skysčius sugeriančio pagrindo. Klijuojant tokios rūšies klijais, dangą galima kurį laiką koreguoti.
Klijai iš sintetinio kaučiuko - tai sintetinio kaučiuko (dažniausiai polichloropreno) tirpalas, atskiestas specialiais cheminiais tirpikliais. Degūs, be to, juose esantys tirpikliai smarkiai garuoja, todėl klijuoti galima tik gerai vėdinamose patalpose. Šie klijai naudojami kontaktiniam klijavimui. Tepami abu
klijuojami paviršiai, vienas su kitu jie sulipdomi praėjus instrukcijoje nurodytam laikui. Klijuojamos dangos koreguoti nebegalima, nes paviršiai tuojau pat sulimpa. Sintetinio kaučiuko klijais kiliminės dangos klijuojamos tik ant sienų ir laiptų.
Kiliminėms dangoms klijuoti yra specialių klijų. Tokiais klijais priklijuotas dangas galima lengvai nuimti nepažeidžiant pagrindo ir dangos. Klijai vadinami nuvalomaisiais. Nuimtas kilimines dangas galima klijuoti dar kartą, jei "išvirkščioji" pusė tam pritaikyta.
Gaminami specialūs milteliai kiliminėms dangoms klijuoti. Klijai maišomi su vandeniu. Danga padengiama klijais ir klijuojama. Jos pakraščius ir sandūras būtina prispausti.
Naudojamas taip pat lipnus plekas arba lipnus tinklelis. Tai specialus tinklinis audinys, iš abiejų pusių išteptas klijais, viena pusė padengta apsaugine plėvele. Jomis galima lengvai priklijuoti ir vėl nuimti grindų dangą.
2011 m. sausio 26 d., trečiadienis
Vinilo grindų dangos
Vinilo dangos yra plaunamos, tinka vonios patalpai bei virtuvei. Vienasluoksnės dangos vienalytės per visą skerspjūvį. Bet paprastai namams skirtos dangos yra sluoksniuotos. Gaminamos dviem technologijomis: padengimo (dedant vieną sluoksnį ant kito) ir kalandravimo (suvirinant kelis sluoksnius). Vinilo dangos būna įvairių raštų bei spalvų. Parduodamos ritiniais ir plytelėmis. Ritiniai būna 1,5-4 m pločio. Dangos storis - 1,3-3 mm.
Linoleumas. Grindų dangų rūšys
Linoleumas gaminamas iš natūralių žaliavų: sėmenų aliejaus, natūralių sakų, kalcio, medienos bei kamščio miltelių ir dažų. Pagrindas - natūralus džiutas. Linoleumas yra vienalytė (homogeniška) danga, pasižymi antielektrostatinėmis, baktericidinėmis savybėmis. Gaminamas 2 m pločio, 2-2,5 mm storio.
Gaminamas taip pat kamštinis linoleumas - su dideliu kiekiu kamščio miltelių. Jis yra šiltas, bet labiau akytas, o paviršius šiurkštokas. Kamštinis linoleumas storesnis - 3,2 mm.
Linoleumą galima tiesti įvairiose patalpose, išskyrus vonios kambarį, tinka ir ant apšildomų grindų.
Gaminamas taip pat kamštinis linoleumas - su dideliu kiekiu kamščio miltelių. Jis yra šiltas, bet labiau akytas, o paviršius šiurkštokas. Kamštinis linoleumas storesnis - 3,2 mm.
Linoleumą galima tiesti įvairiose patalpose, išskyrus vonios kambarį, tinka ir ant apšildomų grindų.
2011 m. sausio 25 d., antradienis
Kiliminių dangų ir linoleumo klojimas. Grindų dangų rūšys. Kiliminių dangų gamybos technologijos
KILIMINIŲ DANGŲ IR LINOLEUMO KLOJIMAS
DANGŲ RŪŠYS
Kiliminėmis vadinamos tekstilinės dangos, kuriomis išklojamos patalpų grindys ir laiptai. Pagrindinė kiliminių dangų gamybos žaliava yra cheminiai pluoštai, dažniausiai tai poliamidas, poliakrilnitrilas, poliesteris ir polipropilenas. Be to, naudojamos ir natūralios žaliavos: vilna, medvilnė, kokoso palmės pluoštas, gyvūnų plaukai ir kt. Daug kiliminių dangų gaminama iš įvairių pluoštų mišinių.
Pateikiame svarbiausias kiliminių dangų gamybos technologijas.
1.Audimas. Austos kiliminės dangos apdailinamos arba sutvirtinamos antru tekstiliniu sluoksniu.
2.Siuvinėjimas (tafitingas). Siuvinėjimo technika gaminamų kilimų ataudai į pagrindinį audinį "įsiuvami" mechaniniu būdu. Laisvi ataudai išvirkščioje kilimo pusėje pritvirtinami latekso sluoksniu, o šis dengiamas specialiomis putomis arba tekstiliniu audiniu.
3.Vėlimas ir karšimas (plakas). Dangos gaminamos iš pluoštinių medžiagų ir susiuvamos. Atskiri tokio veltinio sluoksniai vienas prie kito susiuvami ir sujungiami chemiškai. Siūtas karšinys gaminamas pluoštus persiuvant per siūtą veltinį.
Kiliminės dangos būna 2-5 m pločio. Dažniausiai jos sudarytos iš dviejų sluoksnių: viršutinio ir pagrindo.
Viršutinis sluoksnis susideda iš apmatų ir plaukelių. Apmatų paskirtis - prilaikyti (sutvirtinti) verpalus, suteikti siūlams atitinkamą išvaizdą ir formą. Plaukeliai gali būti iš vilnos arba iš sintetinio pluošto verpalų, taip pat iš mišraus pluošto, t.y. mišraus sintetinio ar mišraus sintetinio ir natūralaus.
Vilnoniai siūlai elastingi, lygūs, minkšti. Dangas lengva valyti, jos šiltos.
Poliamido pluoštas atsparus deformacijoms, be to, nusitrynimui jis 20 kartų atsparesnis negu gryna vilna. Danga iš vilnos ir poliamido mišinio atrodo kaip natūrali, ji minkšta ir patvari.
Kiliminių dangų išvaizda taip pat priklauso nuo plaukelių, kilpų ilgio, siūlų
storio. Kilimai marginami įvairiai: naudojami skirtingų spalvų verpalai, specialūs dažymo bei spausdinimo įrenginiai.
Viršutinė kilimų pusės išvaizda priklauso nuo gamybos proceso. Jei ataudai yra "uždari" ir visas kilimas tarsi padengtas kilpomis, jis vadinasi buklė.
Veliūras gaminamas karpymo būdu. Gaminant būklė ir veliūro būdu gaunama kiliminė danga su ilgais ir trumpais ataudais, tarsi sudaryta iš dviejų sluoksnių.
Kiliminių dangų paviršius taip pat priklauso nuo ataudų aukščio bei storio, pluošto, siūlų storio. Kilimai marginami įvairiai: gaminami iš skirtingų spalvų verpalų, naudojami specialūs raštų dažymo bei spausdinimo įrenginiai.
"Išvirkščioji" kilimų pusė papildomai padengiama specialiu sintetinių putų sluoksniu, skirtu dangai tvirtinti prie grindų pagrindo. Putų dangos gali būti lygios, tankios arba spaustos. Gaminamos kiliminės dangos su linoleumo arba polipropileno apatiniu sluoksniu. Apie 20 proc. kiliminių dangų gaminama su tekstiliniu apatiniu sluoksniu. Jis daromas iš augalinio pluošto džiuto ir sintetinio pluošto mišinio. Danga su tokiu apatiniu sluoksniu yra elastingesnė, geriau izoliuoja garsą bei šilumą. Pagrindas gali būti iš kempinės, sintetinių putų ar natūralaus bei sintetinio audinio (džiuto). Akytas pagrindas slopina garsus, suteikia minkštumo. Natūralus džiutas gerai priglunda prie grindų, bet neatsparus drėgmei. Sintetinis džiutas lengvas, patvarus, atsparus drėgmei. Gaminamas iš specialios dangos su linoleumo arba polipropileno apatiniu sluoksniu.
DANGŲ RŪŠYS
Kiliminėmis vadinamos tekstilinės dangos, kuriomis išklojamos patalpų grindys ir laiptai. Pagrindinė kiliminių dangų gamybos žaliava yra cheminiai pluoštai, dažniausiai tai poliamidas, poliakrilnitrilas, poliesteris ir polipropilenas. Be to, naudojamos ir natūralios žaliavos: vilna, medvilnė, kokoso palmės pluoštas, gyvūnų plaukai ir kt. Daug kiliminių dangų gaminama iš įvairių pluoštų mišinių.
Pateikiame svarbiausias kiliminių dangų gamybos technologijas.
1.Audimas. Austos kiliminės dangos apdailinamos arba sutvirtinamos antru tekstiliniu sluoksniu.
2.Siuvinėjimas (tafitingas). Siuvinėjimo technika gaminamų kilimų ataudai į pagrindinį audinį "įsiuvami" mechaniniu būdu. Laisvi ataudai išvirkščioje kilimo pusėje pritvirtinami latekso sluoksniu, o šis dengiamas specialiomis putomis arba tekstiliniu audiniu.
3.Vėlimas ir karšimas (plakas). Dangos gaminamos iš pluoštinių medžiagų ir susiuvamos. Atskiri tokio veltinio sluoksniai vienas prie kito susiuvami ir sujungiami chemiškai. Siūtas karšinys gaminamas pluoštus persiuvant per siūtą veltinį.
Kiliminės dangos būna 2-5 m pločio. Dažniausiai jos sudarytos iš dviejų sluoksnių: viršutinio ir pagrindo.
Viršutinis sluoksnis susideda iš apmatų ir plaukelių. Apmatų paskirtis - prilaikyti (sutvirtinti) verpalus, suteikti siūlams atitinkamą išvaizdą ir formą. Plaukeliai gali būti iš vilnos arba iš sintetinio pluošto verpalų, taip pat iš mišraus pluošto, t.y. mišraus sintetinio ar mišraus sintetinio ir natūralaus.
Vilnoniai siūlai elastingi, lygūs, minkšti. Dangas lengva valyti, jos šiltos.
Poliamido pluoštas atsparus deformacijoms, be to, nusitrynimui jis 20 kartų atsparesnis negu gryna vilna. Danga iš vilnos ir poliamido mišinio atrodo kaip natūrali, ji minkšta ir patvari.
Kiliminių dangų išvaizda taip pat priklauso nuo plaukelių, kilpų ilgio, siūlų
storio. Kilimai marginami įvairiai: naudojami skirtingų spalvų verpalai, specialūs dažymo bei spausdinimo įrenginiai.
Viršutinė kilimų pusės išvaizda priklauso nuo gamybos proceso. Jei ataudai yra "uždari" ir visas kilimas tarsi padengtas kilpomis, jis vadinasi buklė.
Veliūras gaminamas karpymo būdu. Gaminant būklė ir veliūro būdu gaunama kiliminė danga su ilgais ir trumpais ataudais, tarsi sudaryta iš dviejų sluoksnių.
Kiliminių dangų paviršius taip pat priklauso nuo ataudų aukščio bei storio, pluošto, siūlų storio. Kilimai marginami įvairiai: gaminami iš skirtingų spalvų verpalų, naudojami specialūs raštų dažymo bei spausdinimo įrenginiai.
"Išvirkščioji" kilimų pusė papildomai padengiama specialiu sintetinių putų sluoksniu, skirtu dangai tvirtinti prie grindų pagrindo. Putų dangos gali būti lygios, tankios arba spaustos. Gaminamos kiliminės dangos su linoleumo arba polipropileno apatiniu sluoksniu. Apie 20 proc. kiliminių dangų gaminama su tekstiliniu apatiniu sluoksniu. Jis daromas iš augalinio pluošto džiuto ir sintetinio pluošto mišinio. Danga su tokiu apatiniu sluoksniu yra elastingesnė, geriau izoliuoja garsą bei šilumą. Pagrindas gali būti iš kempinės, sintetinių putų ar natūralaus bei sintetinio audinio (džiuto). Akytas pagrindas slopina garsus, suteikia minkštumo. Natūralus džiutas gerai priglunda prie grindų, bet neatsparus drėgmei. Sintetinis džiutas lengvas, patvarus, atsparus drėgmei. Gaminamas iš specialios dangos su linoleumo arba polipropileno apatiniu sluoksniu.
Tapetų klijavimo tvarka ir patarimai
TAPETŲ KLIJAVIMAS
Jei tapetų raštų nereikia derinti skersine kryptimi, jų ilgis nustatomas pagal patalpos aukštį nuo lubų iki grindų, pridedant 10 cm užlenkti viršuje ir apačioje. Pažymima pirma juosta ir nukerpama. Jei patalpos aukštis vienodas, atkerpama keletas juostų iš karto.Kai tapetų raštą reikia derinti, pirma tapeto juosta apverčiama piešiniu į viršų, atmatuojamas ilgis pagal patalpos aukštį, pridedant po keletą centimetrų galuose. Pagal pirmos juostos raštą suderinamos kitos tapetų juostos, kitoje tapeto pusėje pažymimas juostos numeris ir klijavimo kryptis.
Pradėjus klijuoti, imama pirma tapetų juosta, paklojama piešiniu žemyn, ištepama klijais. Ilgos juostos sulankstomos 1 m ilgio detalėmis, stengiantis nesuraukšlėti klosčių. Klijais ištepti plotai turi glaustis. Saugoti nuo klijų gerąsias tapetų puses. Pabaigoje apatinėje juostos dalyje paliekamas 70 cm galas, jis priglaudžiamas prie klijais išteptų pusių.
Ant sienos kreida nubrėžiama vertikali linija, pagal kurią bus klijuojama pirma juosta. Siena ištepama klijais. Viršutinis tapeto galas pridedamas prie lubų, paliekant 5 cm kraštelį. Tapetas lyginamas nuo juostos vidurio į kraštus. Iš eilės atlenkiama kiekviena klostė, prispaudžiama prie sienos derinant prie gretimos priklijuotos juostos. Apatinis tapeto juostos galas laikinai paliekamas neprispaustas, jis priklijuojamas prie sienos atmatavus jo ilgį iki grindjuostės ar
grindų ir nukerpamas. Klijai nuo tapetų nuvalomi drėgna kempine. Juostų sandūros prispaudžiamos voleliu.
Klijuoti išsikišusius kampus nesunku. Tapeto juosta dedama taip, kad ji išsikištų už kampo 2,5 cm, nuo kampo nubrėžiama vertikali linija ir tapetas perpjaunamas. Atsargiai atitraukiama tapeto nuopjova ir priklijuojama užleidžiant iki kampo.
Vidiniai kampai klijuojami panašiai kaip ir išsikišę.
Ištapetavus sienas ar lubas gali atsirasti įvairių defektų. Dažniausiai jų atsiranda todėl, kad buvo blogai paruoštas paviršius, tepta per mažai klijų ar glito arba jie buvo netinkami. Daugumą defektų galima pašalinti nenulupant tapeto. Tačiau atsiradus drėgmės lopams ir rudoms dėmėms, tapetus gali tekti nulupti. Jei atsirado oro pūslių - tapetas perpjaunamas staliaus peiliu, plyšys patepamas klijais, teptuku išlyginama, klijų perteklius nuvalomas. Atsiradusios raukšlės taip pat perpjaunamos, patepamos klijais, išlyginamos teptuku ar voleliu. Sunkiau
išvengti rašto nesutapimų. Tačiau juos galima paslėpti, jeigu baigiama klijuoti nepastebimoje vietoje.
Jei tapetų raštų nereikia derinti skersine kryptimi, jų ilgis nustatomas pagal patalpos aukštį nuo lubų iki grindų, pridedant 10 cm užlenkti viršuje ir apačioje. Pažymima pirma juosta ir nukerpama. Jei patalpos aukštis vienodas, atkerpama keletas juostų iš karto.Kai tapetų raštą reikia derinti, pirma tapeto juosta apverčiama piešiniu į viršų, atmatuojamas ilgis pagal patalpos aukštį, pridedant po keletą centimetrų galuose. Pagal pirmos juostos raštą suderinamos kitos tapetų juostos, kitoje tapeto pusėje pažymimas juostos numeris ir klijavimo kryptis.
Pradėjus klijuoti, imama pirma tapetų juosta, paklojama piešiniu žemyn, ištepama klijais. Ilgos juostos sulankstomos 1 m ilgio detalėmis, stengiantis nesuraukšlėti klosčių. Klijais ištepti plotai turi glaustis. Saugoti nuo klijų gerąsias tapetų puses. Pabaigoje apatinėje juostos dalyje paliekamas 70 cm galas, jis priglaudžiamas prie klijais išteptų pusių.
Ant sienos kreida nubrėžiama vertikali linija, pagal kurią bus klijuojama pirma juosta. Siena ištepama klijais. Viršutinis tapeto galas pridedamas prie lubų, paliekant 5 cm kraštelį. Tapetas lyginamas nuo juostos vidurio į kraštus. Iš eilės atlenkiama kiekviena klostė, prispaudžiama prie sienos derinant prie gretimos priklijuotos juostos. Apatinis tapeto juostos galas laikinai paliekamas neprispaustas, jis priklijuojamas prie sienos atmatavus jo ilgį iki grindjuostės ar
grindų ir nukerpamas. Klijai nuo tapetų nuvalomi drėgna kempine. Juostų sandūros prispaudžiamos voleliu.
Klijuoti išsikišusius kampus nesunku. Tapeto juosta dedama taip, kad ji išsikištų už kampo 2,5 cm, nuo kampo nubrėžiama vertikali linija ir tapetas perpjaunamas. Atsargiai atitraukiama tapeto nuopjova ir priklijuojama užleidžiant iki kampo.
Vidiniai kampai klijuojami panašiai kaip ir išsikišę.
Ištapetavus sienas ar lubas gali atsirasti įvairių defektų. Dažniausiai jų atsiranda todėl, kad buvo blogai paruoštas paviršius, tepta per mažai klijų ar glito arba jie buvo netinkami. Daugumą defektų galima pašalinti nenulupant tapeto. Tačiau atsiradus drėgmės lopams ir rudoms dėmėms, tapetus gali tekti nulupti. Jei atsirado oro pūslių - tapetas perpjaunamas staliaus peiliu, plyšys patepamas klijais, teptuku išlyginama, klijų perteklius nuvalomas. Atsiradusios raukšlės taip pat perpjaunamos, patepamos klijais, išlyginamos teptuku ar voleliu. Sunkiau
išvengti rašto nesutapimų. Tačiau juos galima paslėpti, jeigu baigiama klijuoti nepastebimoje vietoje.
Pasiruošimas tapetuoti sienas ir lubas
Pasiruošimas tapetuoti
Pradžioj reikia apsiskaičiuoti kiek jums reikės tapetų ritinių.
Tapetus reikia klijuoti ant lygaus paviršiaus, geriausia ant pamušalinio popieriaus. Seni popieriniai tapetai, jeigu neatsilupę nuo pagrindo - tinkamas pamušalas. Tačiau plaunamus, vinilinius, reljefinius tapetus reikia nulupti, nugramdyti senų klijų likučius. Viniliniai tapetai lengvai nusilupa atsargiai lupant po vieną juostą, plaunami ir reljefiniai sudrėkinami kempine šiltu vandeniu. Jeigu reikia nulupti didelį plotą, patartina naudotis garo plėšikliu, tada tapetų nereikia drėkinti. Seni tapetai suraižomi grandykle, prietaisas pridedamas prie paviršiaus. Atšokę tapetai nugremžiami grandykle.
Prieš tapetų klijavimą siena dideliu švariu šepečiu ištepama glitu. Kokios rūšies
klijais reikia klijuoti, paprastai nurodo gamintojai. Dažniausiai tapetams klijuoti naudojami klijų milteliai, Jie tirpinami vandenyje, maišoma medine lazdele. Kai kurių rūšių klijus reikia palikti keletą valandų brinkti.
Prieš tapetavimą ar dažymą sienų ar lubų nelygumai padengiami pamušaliniu popieriumi. Jis būna skirtingo storio ir spalvų. Dažomi paviršiai padengiami baltu plonu (lengvu) pamušaliniu popieriumi, klijuojami nehigroskopiški (drėgmės nesugeriantys) paviršiai. Vidutinio storumo popierius tinkamiausias normaliems paviršiams. Storas parenkamas storiems arba vinilo tapetams. Luboms labiau tinka storesnis pamušalinis popierius. Medžio drožlių popierius, nors ir ne pamušalinis, yra labai stiprus ir tinka labai prastoms sienoms padengti.
Pamušalas ant sienų klijuojamas horizontaliai arba vertikaliai. Tapetai paprastai klijuojami vertikaliai. Horizontaliai užklijuotų pamušaliniu juostų sandūros nesutaps su tapetų sandūromis. Klijuoti pradedama nuo lubų žemyn iki grindų. Vertikaliai klijuojant pamušalą, toje vietoje, kur bus klijuojama pirma tapetų juosta, užklijuojama pusė pamušalinio popieriaus juostos, - taip išvengiama sandūrų sutapimo.
Pamušalinis popierius ant lubų klijuojamas lygiagrečiai su langu ar kitu pagrindiniu šviesos šaltiniu. Jeigu lubos labai nelygios, klijuojami du pamušaliniai sluoksniai, antrasis - statmenai pirmajam. Sandūras išlyginti galima glaistu.
Pradžioj reikia apsiskaičiuoti kiek jums reikės tapetų ritinių.
Tapetus reikia klijuoti ant lygaus paviršiaus, geriausia ant pamušalinio popieriaus. Seni popieriniai tapetai, jeigu neatsilupę nuo pagrindo - tinkamas pamušalas. Tačiau plaunamus, vinilinius, reljefinius tapetus reikia nulupti, nugramdyti senų klijų likučius. Viniliniai tapetai lengvai nusilupa atsargiai lupant po vieną juostą, plaunami ir reljefiniai sudrėkinami kempine šiltu vandeniu. Jeigu reikia nulupti didelį plotą, patartina naudotis garo plėšikliu, tada tapetų nereikia drėkinti. Seni tapetai suraižomi grandykle, prietaisas pridedamas prie paviršiaus. Atšokę tapetai nugremžiami grandykle.
Prieš tapetų klijavimą siena dideliu švariu šepečiu ištepama glitu. Kokios rūšies
klijais reikia klijuoti, paprastai nurodo gamintojai. Dažniausiai tapetams klijuoti naudojami klijų milteliai, Jie tirpinami vandenyje, maišoma medine lazdele. Kai kurių rūšių klijus reikia palikti keletą valandų brinkti.
Prieš tapetavimą ar dažymą sienų ar lubų nelygumai padengiami pamušaliniu popieriumi. Jis būna skirtingo storio ir spalvų. Dažomi paviršiai padengiami baltu plonu (lengvu) pamušaliniu popieriumi, klijuojami nehigroskopiški (drėgmės nesugeriantys) paviršiai. Vidutinio storumo popierius tinkamiausias normaliems paviršiams. Storas parenkamas storiems arba vinilo tapetams. Luboms labiau tinka storesnis pamušalinis popierius. Medžio drožlių popierius, nors ir ne pamušalinis, yra labai stiprus ir tinka labai prastoms sienoms padengti.
Pamušalas ant sienų klijuojamas horizontaliai arba vertikaliai. Tapetai paprastai klijuojami vertikaliai. Horizontaliai užklijuotų pamušaliniu juostų sandūros nesutaps su tapetų sandūromis. Klijuoti pradedama nuo lubų žemyn iki grindų. Vertikaliai klijuojant pamušalą, toje vietoje, kur bus klijuojama pirma tapetų juosta, užklijuojama pusė pamušalinio popieriaus juostos, - taip išvengiama sandūrų sutapimo.
Pamušalinis popierius ant lubų klijuojamas lygiagrečiai su langu ar kitu pagrindiniu šviesos šaltiniu. Jeigu lubos labai nelygios, klijuojami du pamušaliniai sluoksniai, antrasis - statmenai pirmajam. Sandūras išlyginti galima glaistu.
Tapetavimas. Tapetų rūšys. Tapetų spalvos derinimas
TAPETAVIMAS
TAPETŲ RŪŠYS
Patalpų sienos bei lubos klijuojamos tokių rūšių tapetais: viniliniais, popieriniais, akriliniais ir stiklo audinio.
Viniliniai tapetai gaminami įvairių rūšių. Pūsto vinilo tapetais klijuojamos gyvenamųjų patalpų sienos, suteikia minkštumo įspūdį. Virtuvės bei vonios sienoms skirti tapetai imituoja keramines plyteles. Silkiniai viniliniai tapetai turi šilko blizgesį, lengvai plaunami, atsparūs ultravioletiniams spinduliams. Tapetai luboms
klijuojami ant lubų, jei jų paviršius nelygus. Yra ir dažomų vinilinių tapetų. Jie dažniausiai balti, klijuojami ant nelygių sienų. Dažomi sieniniais dažais. Jeigu dažai atsparūs vandeniui, tapetus galima plauti.
Popieriniai tapetai gaminami iš viengubo ir dvigubo popieriaus. Viengubo popieriaus tapetai ploni, juos lengva klijuoti, tačiau greitai plyšta, jie patys pigiausi.
Dvigubo popieriaus tapetai, vadinami dupleksiniais, sudaryti iš dviejų sluoksnių. Ant pirmojo yra piešinys, o antrasis klijuojamas ant sienos. Jie ypatingi tuo, kad, nuplėšus viršutinį sluoksnį, apatinis lieka kaip pamušalas, ir ant jo galima klijuoti bet kokius naujus tapetus. Be to, šie tapetai neizoliuoja sienų, leidžia joms kvėpuoti: kiek drėgmės įsigeria į pagrindą, tiek ir išgaruoja.
Viniliniai tapetai sieną izoliuoja. Kai ji drėgsta iš lauko, po viniliniais tapetais gali atsirasti pelėsių (jeigu klijai buvo be antipelėsinių priedų).
Popieriniai tapetai tinka ne visur. Jei patalpos drėgnos, o sienas reikia dažnai valyti, geriau klijuoti vinilinius tapetus, nes juos galima plauti.
Akriliniai tapetai storesni ir atsparesni už popierinius, dekoruoti akrilo medžiagomis.
Stiklo pluošto audiniu paprastai sutvirtinami remontuojami paviršiai, užtaisomi plyšiai, sienos įtrūkimai.
Erdvias patalpas galima klijuoti intensyvių spalvų tapetais. Čia jie tiks ir kelių spalvų. Pavyzdžiui, apatinė sienos dalis iki 1 m ar 1,20 m aukščio klijuojamos vienos rūšies tapetais, virš jos - juostelė. O viršus - kitokios spalvos. Patartina apatinę dalį daryti tamsesnę už viršutinę. Mažoms patalpoms tinkamesni šviesūs pastelinių spalvų tapetai, nes išklijavus tamsiais erdvė dar labiau sumažėja.
Dažnai sienos dažomos ir puošiamos tapetine juostele, Ji atriboja lubas ir viršutinę kambario sienos dalį.
TAPETŲ RŪŠYS
Patalpų sienos bei lubos klijuojamos tokių rūšių tapetais: viniliniais, popieriniais, akriliniais ir stiklo audinio.
Viniliniai tapetai gaminami įvairių rūšių. Pūsto vinilo tapetais klijuojamos gyvenamųjų patalpų sienos, suteikia minkštumo įspūdį. Virtuvės bei vonios sienoms skirti tapetai imituoja keramines plyteles. Silkiniai viniliniai tapetai turi šilko blizgesį, lengvai plaunami, atsparūs ultravioletiniams spinduliams. Tapetai luboms
klijuojami ant lubų, jei jų paviršius nelygus. Yra ir dažomų vinilinių tapetų. Jie dažniausiai balti, klijuojami ant nelygių sienų. Dažomi sieniniais dažais. Jeigu dažai atsparūs vandeniui, tapetus galima plauti.
Popieriniai tapetai gaminami iš viengubo ir dvigubo popieriaus. Viengubo popieriaus tapetai ploni, juos lengva klijuoti, tačiau greitai plyšta, jie patys pigiausi.
Dvigubo popieriaus tapetai, vadinami dupleksiniais, sudaryti iš dviejų sluoksnių. Ant pirmojo yra piešinys, o antrasis klijuojamas ant sienos. Jie ypatingi tuo, kad, nuplėšus viršutinį sluoksnį, apatinis lieka kaip pamušalas, ir ant jo galima klijuoti bet kokius naujus tapetus. Be to, šie tapetai neizoliuoja sienų, leidžia joms kvėpuoti: kiek drėgmės įsigeria į pagrindą, tiek ir išgaruoja.
Viniliniai tapetai sieną izoliuoja. Kai ji drėgsta iš lauko, po viniliniais tapetais gali atsirasti pelėsių (jeigu klijai buvo be antipelėsinių priedų).
Popieriniai tapetai tinka ne visur. Jei patalpos drėgnos, o sienas reikia dažnai valyti, geriau klijuoti vinilinius tapetus, nes juos galima plauti.
Akriliniai tapetai storesni ir atsparesni už popierinius, dekoruoti akrilo medžiagomis.
Stiklo pluošto audiniu paprastai sutvirtinami remontuojami paviršiai, užtaisomi plyšiai, sienos įtrūkimai.
Erdvias patalpas galima klijuoti intensyvių spalvų tapetais. Čia jie tiks ir kelių spalvų. Pavyzdžiui, apatinė sienos dalis iki 1 m ar 1,20 m aukščio klijuojamos vienos rūšies tapetais, virš jos - juostelė. O viršus - kitokios spalvos. Patartina apatinę dalį daryti tamsesnę už viršutinę. Mažoms patalpoms tinkamesni šviesūs pastelinių spalvų tapetai, nes išklijavus tamsiais erdvė dar labiau sumažėja.
Dažnai sienos dažomos ir puošiamos tapetine juostele, Ji atriboja lubas ir viršutinę kambario sienos dalį.
Buto remonto dažų ir lakų pasirinkimas
REMONTO DAŽAI IR LAKAI
Senuose gyvenamuosiuose namuose vidaus apdailos darbams buvo naudojami kalkių, kreidos, aliejiniai ir cemento dažai. Kalkių bei kreidos dažai buvo gaminami maišant minėtas medžiagas su vandeniu, kaulų arba stalių klijais, kazeino milteliais. Tokie dažai vadinami klijiniais. Klijiniais dažais padengtą paviršių galima atpažinti
suvilgius vandeniu, nes dažai suminkštėja ir pradeda tirpti. Jais paprastai dažydavo lubas, koridorių sienų viršutines dalis. Anksčiau dažytus paviršius galima perdažyti šiuolaikiniais latekso arba alkidiniais dažais.
Kad dažai nenusiluptų, būtina tinkamai paruošti dažomą paviršių. Rekomenduotini du būdai: nuo paviršiaus pašalinti dažų likučius arba gruntuoti dažais. Gruntuoti galima gruntavimo dažais, atskiestais 20 proc. vaitspiritu. Jie gerai įsigeria į paviršių ir jį sutvirtina. Grunto dažams išdžiūvus, jei reikia, paviršius glaistomas ir dažomas latekso dažais.
Luboms ir sienoms dažyti sausose patalpose tinka latekso dažai.
Virtuvių, vonios patalpų, koridorių sienoms ir luboms dažyti tinkamiausi dažai, atsparūs mechaniniam poveikiui ir drėgmei.
Reikia ieškoti dažų, kurie pasižymėtų geromis rišamosiomis savybėmis ir atsparumu aplinkos poveikiui. Jų rišamoji medžiaga akrilatas neleidžia atsirasti pelėsiams, tinka dažyti plastiku ar metalu dengtiems paviršiams, pavyzdžiui, skalbyklose.
Senuose gyvenamuosiuose namuose vidaus apdailos darbams buvo naudojami kalkių, kreidos, aliejiniai ir cemento dažai. Kalkių bei kreidos dažai buvo gaminami maišant minėtas medžiagas su vandeniu, kaulų arba stalių klijais, kazeino milteliais. Tokie dažai vadinami klijiniais. Klijiniais dažais padengtą paviršių galima atpažinti
suvilgius vandeniu, nes dažai suminkštėja ir pradeda tirpti. Jais paprastai dažydavo lubas, koridorių sienų viršutines dalis. Anksčiau dažytus paviršius galima perdažyti šiuolaikiniais latekso arba alkidiniais dažais.
Kad dažai nenusiluptų, būtina tinkamai paruošti dažomą paviršių. Rekomenduotini du būdai: nuo paviršiaus pašalinti dažų likučius arba gruntuoti dažais. Gruntuoti galima gruntavimo dažais, atskiestais 20 proc. vaitspiritu. Jie gerai įsigeria į paviršių ir jį sutvirtina. Grunto dažams išdžiūvus, jei reikia, paviršius glaistomas ir dažomas latekso dažais.
Luboms ir sienoms dažyti sausose patalpose tinka latekso dažai.
Virtuvių, vonios patalpų, koridorių sienoms ir luboms dažyti tinkamiausi dažai, atsparūs mechaniniam poveikiui ir drėgmei.
Reikia ieškoti dažų, kurie pasižymėtų geromis rišamosiomis savybėmis ir atsparumu aplinkos poveikiui. Jų rišamoji medžiaga akrilatas neleidžia atsirasti pelėsiams, tinka dažyti plastiku ar metalu dengtiems paviršiams, pavyzdžiui, skalbyklose.
Durų dažymo tvarka. Langų dažymas atsižvelgiant į oro drėgnumą, temperatūrą patalpose ir lauke
DURŲ IR LANGŲ DAŽYMAS
Lygios durys dažomos voleliu arba teptuku. Pirmiausia dažomos pagrindinės plokštumos, po to - durų briaunos ir staktos. Daugiau problemų kyla dažant senesnio tipo įsprūdines arba įstiklintas duris. Šiuo atveju patogu naudotis lipnia juostą, ją galima užklijuoti stiklo pakraščius arba suskirstyti duris į atskiras plokštumas. Dažoma įprastais alkidiniais arba vandeniu skiedžiamais dažais.
Dažant langus reikia atsižvelgti į oro drėgnumą, oro temperatūrą patalpose ir lauke.
Seni langai dažniausiai būna dažyti alkidiniais dažais arba medžio apsaugomąja
priemone ir nulakuoti. Dažnai pasitaiko pramoniniu būdu dažytų langų.
Nuo alkidiniais dažais dažyto paviršiaus gremžtuku pašalinamas dažų sluoksnis ir šlifuojama iki matiškumo. Gruntuojama gruntu, o nelygumai užglaistomi. Dažoma dažais.
Paviršiai, padengti medienos apsaugomąja priemone, truputį nušlifuojami, padengiami vienu arba dviem apsaugomosios priemonės sluoksniais ir lakuojami.
Lygios durys dažomos voleliu arba teptuku. Pirmiausia dažomos pagrindinės plokštumos, po to - durų briaunos ir staktos. Daugiau problemų kyla dažant senesnio tipo įsprūdines arba įstiklintas duris. Šiuo atveju patogu naudotis lipnia juostą, ją galima užklijuoti stiklo pakraščius arba suskirstyti duris į atskiras plokštumas. Dažoma įprastais alkidiniais arba vandeniu skiedžiamais dažais.
Dažant langus reikia atsižvelgti į oro drėgnumą, oro temperatūrą patalpose ir lauke.
Seni langai dažniausiai būna dažyti alkidiniais dažais arba medžio apsaugomąja
priemone ir nulakuoti. Dažnai pasitaiko pramoniniu būdu dažytų langų.
Nuo alkidiniais dažais dažyto paviršiaus gremžtuku pašalinamas dažų sluoksnis ir šlifuojama iki matiškumo. Gruntuojama gruntu, o nelygumai užglaistomi. Dažoma dažais.
Paviršiai, padengti medienos apsaugomąja priemone, truputį nušlifuojami, padengiami vienu arba dviem apsaugomosios priemonės sluoksniais ir lakuojami.
Sienų dažymo tvarka ir būdai
SIENŲ DAŽYMAS
Kai sienos dažomos viena spalva, o lubos kita, spalvų susidūrimo vietose brėžiamos "atskyrimo" linijos. Nudažomi kraštai aplink langus ir duris. Norint nubrėžti tiesią liniją tarp skirtingų spalvų, galima naudotis silpno lipnumo juosta. Lipni juosta patogi dažant grindjuostes, apie elektros instaliacijos detales, taip pat trafaretams prie sienos tvirtinti.
Sienų dažymo darbų eiliškumas siūlomas toks. Pirmiausia teptuku arba siauru voleliu 6-10 cm pločio juosta dažomos viršutinės ir apatinės sienų dalys, patalpų kampai, paviršiai prie langų ir durų. Jei sienos ar pertvaros iš plokščių su atviromis
sandūromis, tai jos taip pat pirmiausia nudažomos teptuku.
Voleliu sienos pradedamos dažyti nuo viršaus horizontaliai per volelio plotį. Normalaus aukščio sienos pirmiausia dažomos iš viršaus žemyn: nudažoma 50-60 cm aukščio ir 100 cm pločio sienos dalis, paskui apatinė sienos dalis. Iš pradžių dažai ant sienos tepami skersai ir išlyginami judesiais iš viršaus žemyn. Dažomo paviršiaus dalies plotis pasirenkamas taip, kad būtų galima suspėti nudažyti sienos apatinę dalį kol paviršius gerokai apdžius. Jeigu yra sienos elementų ar apdailos plokščių sandūrų, tai sienos paviršių galima dažyti ruožais, ribojamais sandūrų.
Kai sienos dažomos viena spalva, o lubos kita, spalvų susidūrimo vietose brėžiamos "atskyrimo" linijos. Nudažomi kraštai aplink langus ir duris. Norint nubrėžti tiesią liniją tarp skirtingų spalvų, galima naudotis silpno lipnumo juosta. Lipni juosta patogi dažant grindjuostes, apie elektros instaliacijos detales, taip pat trafaretams prie sienos tvirtinti.
Sienų dažymo darbų eiliškumas siūlomas toks. Pirmiausia teptuku arba siauru voleliu 6-10 cm pločio juosta dažomos viršutinės ir apatinės sienų dalys, patalpų kampai, paviršiai prie langų ir durų. Jei sienos ar pertvaros iš plokščių su atviromis
sandūromis, tai jos taip pat pirmiausia nudažomos teptuku.
Voleliu sienos pradedamos dažyti nuo viršaus horizontaliai per volelio plotį. Normalaus aukščio sienos pirmiausia dažomos iš viršaus žemyn: nudažoma 50-60 cm aukščio ir 100 cm pločio sienos dalis, paskui apatinė sienos dalis. Iš pradžių dažai ant sienos tepami skersai ir išlyginami judesiais iš viršaus žemyn. Dažomo paviršiaus dalies plotis pasirenkamas taip, kad būtų galima suspėti nudažyti sienos apatinę dalį kol paviršius gerokai apdžius. Jeigu yra sienos elementų ar apdailos plokščių sandūrų, tai sienos paviršių galima dažyti ruožais, ribojamais sandūrų.
Lubų dažymo tvarka
LUBŲ DAŽYMAS
Dažant patalpų lubas lateksiniais arba alkidiniais dažais, patartina laikytis tokios darbo tvarkos.
Dažymo kryptis turi sutapti su šviesos sklidimo kryptimi. Iš pradžių teptuku pagal visus lubų kontūrus, kur lubos ribojasi su sienomis, dažoma apie 5 cm pločio juosta. Taip pat patartina pirmiausia nudažyti plokščių sandūras, šviestuvų tvirtinimo prie lubų vietas.
Dažyti lubas voleliu reikia pradėti nuo lango pusės.
Dažant lubas galima naudotis ilgintuvu, tada dažoma stovint ant grindų, nereikalingos kopėčios ar pakyla.
Jeigu patalpos aukštos, vizualiai jų aukštį galima sumažinti: nudažyti viršutinę sienų dalį lubų spalvos dažais. Taip pat patartina lubų spalvos dažais nudažyti 2-5 cm pločio juostomis sienas.
Pastarasis variantas taikytinas, kai patalpos normalaus aukščio, o sienos tapetuojamos.
Lubos dažomos nuo lango šviesos kryptimi
Dažant anksčiau lakuotas arba beicuotas medines lubas, paviršių reikia kruopščiai nuplauti, pašalinti suskeldėjusius lako sluoksnius, nušlifuoti ir nuvalyti atsiradusias dulkes. Jeigu gerai atrodo, patartina lakuotas lubas ne dažyti, o lakuoti laku, skiedžiamu vandeniu arba tirpikliu.
Prieš lakuojant naujus medienos paviršius (lubas, sienas, laiptus), juos reikia pašlifuoti. Šviesiai medienai galima suteikti norimą atspalvį beicu.
Sienų paviršiaus sustiprinimas juostelėmis iš stiklo pluošto. Sienų paviršiaus paruošimas dažymui
Sienų paviršiaus paruošimas dažymui
Paviršiaus sustiprinimas. Blogos būklės paviršiams sustiprinti naudojami labai ploni audiniai ir juostelės, pagamintos iš stiklo pluošto audinio. Prieš dedant stiprinamąjį audinį, seną dažytą paviršių reikia gerai nuplauti, pašalinti nešvarumus ir dulkes. Audinys bei juostelės klijuojamos tinkamais klijais, dažais arba dažų ir klijų mišiniu. Juostelės turi uždengti ne tik defektą, bet ir bent po 3 cm nepažeisto paviršiaus aplink jį. Išdžiūvusi sutvirtinta vieta dar kartą lyginama glaistu ir dažoma atitinkamais dažais.
Sienų glaistymo etapai. Sienų paviršiaus paruošimas dažymui
Sienų paviršiaus paruošimas dažymui
Glaistymas. Sienų, lubų ar grindų nelygumai išlyginami glaistu. Glaistas parenkamas priklausomai nuo patalpų sąlygų bei pagrindo ypatybių. Glaistoma keliais etapais. Pirmiausia glaistu užpildomi didžiausi nelygumai. Glaistui sukietėjus, patartina išlyginti visą paviršių. Išdžiūvęs glaistytas paviršius dažniausiai dar šlifuojamas, o šlifavimo dulkės nuvalomos.
Tinko remontas. Sienų paviršiaus paruošimas dažymui
Sienų paviršiaus paruošimas dažymui
Tinko remontas. Užtaisomos nubyrėjusio, suskilusio ar kitaip pažeisto tinko vietos. Kai tinkas tik truputį įtrūkęs, plyšius reikia padidinti - pagilinti ir paplatinti, taip juos lengviau užpildyti skiediniu. Nubyrėjusio ar numušto tinko vietas reikia gerai išvalyti ir prieš užtaisymą gausiai suvilgyti vandeniu. Skiedinį tinko remontui paruošti kiek galima panašesnės sudėties, koks buvo senasis paviršius.
Tinko remontas. Užtaisomos nubyrėjusio, suskilusio ar kitaip pažeisto tinko vietos. Kai tinkas tik truputį įtrūkęs, plyšius reikia padidinti - pagilinti ir paplatinti, taip juos lengviau užpildyti skiediniu. Nubyrėjusio ar numušto tinko vietas reikia gerai išvalyti ir prieš užtaisymą gausiai suvilgyti vandeniu. Skiedinį tinko remontui paruošti kiek galima panašesnės sudėties, koks buvo senasis paviršius.
Senų dažų pašalinimo būdai. Sienų paviršiaus paruošimas dažymui
Sienų paviršiaus paruošimas dažymui
Dažų pašalinimas. Seni dažai pašalinami cheminiu ir terminiu būdu. Šalinant cheminiu būdu, paviršius padengiamas dažus tirpdančia chemine medžiaga, paskui dažai pašalinami mechaniniu
būdu. Dažų šalinimo priemonės skirstomos į šarmines ir pagamintas tirpiklio pagrindu. Alkidinius ir aliejinius dažus lengviau pašalinti šarminiais dažų valikliais. Priemonės su tirpikliais naudojamos lateksiniams ir alkidiniams dažams šalinti.
Šalinant terminiu būdu, dažų sluoksnis kaitinamas, kol pasirodo burbuliukai. Tada dažai nuskutami gremžtuku arba glaistymo mentele. Dažus įkaitinti galima dujiniu arba benzininiu bei acetileniniu degikliu, taip pat elektriniu karšto oro pūtikliu.
Šlifavimas. Sienų paviršiaus paruošimas dažymui
Sienų paviršiaus paruošimas dažymui
Šlifavimas. Šlifuojami nauji ir anksčiau dažyti paviršiai, siekiant nuo jų pašalinti nešvarumus, išlyginti nelygumus, suapvalinti kampus. Tai svarbus darbo etapas, todėl jį reikia atlikti ypač kruopščiai. Šlifuoti dažyti paviršiai pasidaro matiniai, todėl pagerėja dažų sukibimas.
Šlifavimas. Šlifuojami nauji ir anksčiau dažyti paviršiai, siekiant nuo jų pašalinti nešvarumus, išlyginti nelygumus, suapvalinti kampus. Tai svarbus darbo etapas, todėl jį reikia atlikti ypač kruopščiai. Šlifuoti dažyti paviršiai pasidaro matiniai, todėl pagerėja dažų sukibimas.
Sienų paviršiaus paruošimas dažymui. Sienų plovimu, pagerinti dažų sukibimą, palengvinti šlifavimą
Sienų paviršiaus paruošimas dažymui
Vienas svarbiausių paviršiaus apdailos etapų - paviršiaus paruošimas. Nuo blogai paruošto paviršiaus gali nusilupti dažai arba atsirasti kitokių defektų.
Pagrindiniai paviršiaus paruošiamieji darbai - tai plovimas, šlifavimas, senų dažų pašalinimas, tinko remontas, glaistymas, paviršiaus sustiprinimas.
Plovimas. Pagrindinė ploviklio užduotis - pašalinti nešvarumus, suminkštinti ir padaryti matinį seniai dažytą paviršių, tai pagerina dažų sukibimą, palengvina šlifavimą. Paviršiai paprastai plaunami šarminiais plovikliais. Pelėsiai šalinami hipochloritu.
Paprasčiausias šarminis ploviklis - vandenyje tirpi valgomoji soda. Kokybei pagerinti
į ploviklius dedama šarminių junginių, vandens minkštiklių ir vandeniu skiedžiamų tirpiklių.
Dažytų paviršių plovikliai yra vandeniu skiedžiami koncentratai, kuriuos galima skiesti pagal poreikius. Valomas paviršius suvilgomas plovikliu, kuriam laikui paliekamas ir kruopščiai nuplaunamas.
Hipochloritu (pavyzdžiui, "Anti") plaunami apipeliję paviršiai.
Tirpalas paruošiamas iš 1 dalies ploviklio ir 4 dalių vandens. Išdžiūvęs paviršius nušveičiamas ir perplaunamas šiltu vandeniu.
Vienas svarbiausių paviršiaus apdailos etapų - paviršiaus paruošimas. Nuo blogai paruošto paviršiaus gali nusilupti dažai arba atsirasti kitokių defektų.
Pagrindiniai paviršiaus paruošiamieji darbai - tai plovimas, šlifavimas, senų dažų pašalinimas, tinko remontas, glaistymas, paviršiaus sustiprinimas.
Plovimas. Pagrindinė ploviklio užduotis - pašalinti nešvarumus, suminkštinti ir padaryti matinį seniai dažytą paviršių, tai pagerina dažų sukibimą, palengvina šlifavimą. Paviršiai paprastai plaunami šarminiais plovikliais. Pelėsiai šalinami hipochloritu.
Paprasčiausias šarminis ploviklis - vandenyje tirpi valgomoji soda. Kokybei pagerinti
į ploviklius dedama šarminių junginių, vandens minkštiklių ir vandeniu skiedžiamų tirpiklių.
Dažytų paviršių plovikliai yra vandeniu skiedžiami koncentratai, kuriuos galima skiesti pagal poreikius. Valomas paviršius suvilgomas plovikliu, kuriam laikui paliekamas ir kruopščiai nuplaunamas.
Hipochloritu (pavyzdžiui, "Anti") plaunami apipeliję paviršiai.
Tirpalas paruošiamas iš 1 dalies ploviklio ir 4 dalių vandens. Išdžiūvęs paviršius nušveičiamas ir perplaunamas šiltu vandeniu.
2011 m. sausio 23 d., sekmadienis
Seni dažyti paviršiai, dažų pasirinkimas, medžiagų savybės, drėgmės paveikti paviršiai
Dažant seną paviršių būtina išsiaiškinti, kokia jo būklė ir kokiais dažais jis buvo dažytas. Anksčiau dažyti blizgančiais alkidiniais arba kietais katalitiniais ar epoksidiniais dažais gali nesukibti su dažomu paviršiumi, todėl jį reikia nušveisti iki matiškumo. Negalima dažyti dažais su stipriais tirpikliais, nes apatiniai dažų sluoksniai gali suminkštėti ir atsiskirti nuo paviršiaus.
Paviršiai, dažyti klijiniais dažais, tirpsta vandenyje, o dažyti kalkiniais dažais išskiria dulkes, todėl lateksiniais dažais jų dažyti negalima - paviršius pirmiausia reikia apdoroti alkidine gruntavimo priemone.
Lateksiniais dažais dažytus paviršius prieš dažymą reikia nuplauti plovikliu ir perplauti vandeniu, nes prie nešvaraus ir dulkėto paviršiaus nekibs jokie dažai.
Remonto metu pastato konstrukcijose gali susikaupti daug drėgmės. Ji įvairiai
veikia medžiagų savybes. Labiausiai paplitę reiškiniai - brinkimas ir skeldėjimas. Drėgmės paveikti paviršiai gali pakeisti spalvą, atsirasti pelėsių. Drėgmė perneša ir druskas, jos taip pat gali apgadinti paviršių. Jei buvo apdorotas pernelyg drėgnas paviršius, dažai nuo jo nusilupa.
Drėgmės kiekis išreiškiamas procentais nuo sausos medžiagos svorio. Pavyzdžiui, tinkuotų paviršių santykinė drėgmė prieš dažant juos dažais, sudarančiais orui nelaidų sluoksnį, turi būti mažesnė negu 70 proc. Drėgnoms patalpoms būtina tinkamai parinkti apdailos medžiagas - glaistus, dažus, dangas ir hidroizoliaciją.
Drėgmės sugadintas medžiagas reikia pašalinti. Pelėsių apimtus paviršius nuplauti hipochlorito tirpalu. Apdorojamas paviršius turi būti sausas ir tvirtas.
Paviršiai, dažyti klijiniais dažais, tirpsta vandenyje, o dažyti kalkiniais dažais išskiria dulkes, todėl lateksiniais dažais jų dažyti negalima - paviršius pirmiausia reikia apdoroti alkidine gruntavimo priemone.
Lateksiniais dažais dažytus paviršius prieš dažymą reikia nuplauti plovikliu ir perplauti vandeniu, nes prie nešvaraus ir dulkėto paviršiaus nekibs jokie dažai.
Remonto metu pastato konstrukcijose gali susikaupti daug drėgmės. Ji įvairiai
veikia medžiagų savybes. Labiausiai paplitę reiškiniai - brinkimas ir skeldėjimas. Drėgmės paveikti paviršiai gali pakeisti spalvą, atsirasti pelėsių. Drėgmė perneša ir druskas, jos taip pat gali apgadinti paviršių. Jei buvo apdorotas pernelyg drėgnas paviršius, dažai nuo jo nusilupa.
Drėgmės kiekis išreiškiamas procentais nuo sausos medžiagos svorio. Pavyzdžiui, tinkuotų paviršių santykinė drėgmė prieš dažant juos dažais, sudarančiais orui nelaidų sluoksnį, turi būti mažesnė negu 70 proc. Drėgnoms patalpoms būtina tinkamai parinkti apdailos medžiagas - glaistus, dažus, dangas ir hidroizoliaciją.
Drėgmės sugadintas medžiagas reikia pašalinti. Pelėsių apimtus paviršius nuplauti hipochlorito tirpalu. Apdorojamas paviršius turi būti sausas ir tvirtas.
2011 m. sausio 21 d., penktadienis
Betono gaminimas, dažymas. Paviršių tinkavimas, glaistymas
BŪSTO DAŽYMAS
DAŽOMI PAVIRŠIAI
Betonas gaminamas iš cemento, vandens ir užpildų (smėlio, skaldytos uolienos, žvyro). Vidinės betoninės sienos ir lubos dažniausiai dažomos lateksiniais dažais. Lengvo betono paviršių prieš dažymą dažniausiai reikia tinkuoti arba glaistyti.
DAŽOMI PAVIRŠIAI
Betonas gaminamas iš cemento, vandens ir užpildų (smėlio, skaldytos uolienos, žvyro). Vidinės betoninės sienos ir lubos dažniausiai dažomos lateksiniais dažais. Lengvo betono paviršių prieš dažymą dažniausiai reikia tinkuoti arba glaistyti.
Keramikinių, silikatinių plytų gaminimo medžiagos
BŪSTO DAŽYMAS
DAŽOMI PAVIRŠIAI
Plytos. Keraminės plytos gaminamos iš molio. Paviršius neutralus ir pakankamai porėtas. Apdailai paprastai naudojami lateksiniai dažai.
Silikatinės plytos gaminamos iš kvarcinio smėlio ir negesintų kalkių, jų apdailai naudojami lateksiniai, kalkių ar silikatiniai dažai.
DAŽOMI PAVIRŠIAI
Plytos. Keraminės plytos gaminamos iš molio. Paviršius neutralus ir pakankamai porėtas. Apdailai paprastai naudojami lateksiniai dažai.
Silikatinės plytos gaminamos iš kvarcinio smėlio ir negesintų kalkių, jų apdailai naudojami lateksiniai, kalkių ar silikatiniai dažai.
Medienos naudojimas grindims, sienoms, luboms, langams, durims ir dažymas
BŪSTO DAŽYMAS
DAŽOMI PAVIRŠIAI
Mediena. Naudojama luboms, sienoms, grindims, durims ir langams. Patalpose dažniausiai naudojami pušies, beržo, juodalksnio, įvairių kietmedžių (ąžuolo, uosio, raudonmedžio) gaminiai. Iš pastarųjų gaminamas parketas, laminuojami baldai. Mediniai paviršiai patalpose dažniausiai dažomi alkidiniais dažais ir lakais. Norint suteikti mediniam paviršiui tam tikrą atspalvį, prieš lakavimąjis beicuojamas.
DAŽOMI PAVIRŠIAI
Mediena. Naudojama luboms, sienoms, grindims, durims ir langams. Patalpose dažniausiai naudojami pušies, beržo, juodalksnio, įvairių kietmedžių (ąžuolo, uosio, raudonmedžio) gaminiai. Iš pastarųjų gaminamas parketas, laminuojami baldai. Mediniai paviršiai patalpose dažniausiai dažomi alkidiniais dažais ir lakais. Norint suteikti mediniam paviršiui tam tikrą atspalvį, prieš lakavimąjis beicuojamas.
Asbesto plokštės, asbesto dulkės kenkia sveikatai
BŪSTO DAŽYMAS
DAŽOMI PAVIRŠIAI
Asbesto plokštės. Kai kurioms patalpoms, pavyzdžiui, sandėliams, garažams, gali būti panaudotos asbestinės plokštės. Asbesto dulkės kenkia sveikatai. Todėl remontuojant tokias patalpas, būtina imtis atitinkamų apsaugos priemonių, o geriausia - patalpų apdailai asbesto plokščių nenaudoti.
DAŽOMI PAVIRŠIAI
Asbesto plokštės. Kai kurioms patalpoms, pavyzdžiui, sandėliams, garažams, gali būti panaudotos asbestinės plokštės. Asbesto dulkės kenkia sveikatai. Todėl remontuojant tokias patalpas, būtina imtis atitinkamų apsaugos priemonių, o geriausia - patalpų apdailai asbesto plokščių nenaudoti.
Statybinės cemento plokštės, naudojimas, savybės
BŪSTO DAŽYMAS
DAŽOMI PAVIRŠIAI
Statybinės cemento plokštės. Jos gaminamos iš cemento, celiuliozės ir medienos drožlių. Plokštės yra atsparios smūgiams, gerai sulaiko garsą ir nedega. Tarpai tarp plokščių užpildomi drėgmę atstumiančia plastiška medžiaga, užklijuojami stiklo
pluošto juostele, apdorojami akrilo turinčia mase ir užglaistomi paprastu glaistu. Gruntavimo dažai turi būti atsparūs šarmų poveikiui - tinka lateksiniai dažai. Kad plokštės, veikiamos drėgmės, nepakeistų spalvos, patartina paviršių dažyti alkidiniais dažais.
DAŽOMI PAVIRŠIAI
Statybinės cemento plokštės. Jos gaminamos iš cemento, celiuliozės ir medienos drožlių. Plokštės yra atsparios smūgiams, gerai sulaiko garsą ir nedega. Tarpai tarp plokščių užpildomi drėgmę atstumiančia plastiška medžiaga, užklijuojami stiklo
pluošto juostele, apdorojami akrilo turinčia mase ir užglaistomi paprastu glaistu. Gruntavimo dažai turi būti atsparūs šarmų poveikiui - tinka lateksiniai dažai. Kad plokštės, veikiamos drėgmės, nepakeistų spalvos, patartina paviršių dažyti alkidiniais dažais.
Medžio drožlių plokštės, tipai, drėgmei atsparios
BŪSTO DAŽYMAS
DAŽOMI PAVIRŠIAI
Medžio drožlių plokštės. Medžio drožlių plokštes pradėta naudoti 1950 metais. Buvo gaminamos iš specialių medžio drožlių ir dirbtinės dervos klijų. Iš jų gamindavo sienas, grindis, lubas, duris ir baldus. Plokštes dažydavo įvairiais dažais. 1980 metais buvo sukurti specialūs gruntavimo dažai, sulaikantys iš plokščių išsiskiriantį sveikatai kenksmingą formaldehidą.
Be šių plokščių, dabar gaminamos specialios: tai drėgmei atsparios plokštės, plokštės
su glaistytu paviršiumi, plokštės su melamino klijuote.
Viena plokštės sudedamųjų dalių yra mediena, todėl veikiant drėgmei plokščių gabaritai kinta. Dėl šios priežasties tarpai tarp plokščių paliekami atviri, kad judančios plokštės nepakenktų paviršiaus dengiamajai medžiagai. Prisilaikant visų statybos ir sandėliavimo reikalavimų, užtikrinant gerą konstrukcijų ventiliaciją, plokštes galima jungti nepaliekant tarpų.
Medžio drožlių plokštes geriausia dažyti lateksiniais dažais.
DAŽOMI PAVIRŠIAI
Medžio drožlių plokštės. Medžio drožlių plokštes pradėta naudoti 1950 metais. Buvo gaminamos iš specialių medžio drožlių ir dirbtinės dervos klijų. Iš jų gamindavo sienas, grindis, lubas, duris ir baldus. Plokštes dažydavo įvairiais dažais. 1980 metais buvo sukurti specialūs gruntavimo dažai, sulaikantys iš plokščių išsiskiriantį sveikatai kenksmingą formaldehidą.
Be šių plokščių, dabar gaminamos specialios: tai drėgmei atsparios plokštės, plokštės
su glaistytu paviršiumi, plokštės su melamino klijuote.
Viena plokštės sudedamųjų dalių yra mediena, todėl veikiant drėgmei plokščių gabaritai kinta. Dėl šios priežasties tarpai tarp plokščių paliekami atviri, kad judančios plokštės nepakenktų paviršiaus dengiamajai medžiagai. Prisilaikant visų statybos ir sandėliavimo reikalavimų, užtikrinant gerą konstrukcijų ventiliaciją, plokštes galima jungti nepaliekant tarpų.
Medžio drožlių plokštes geriausia dažyti lateksiniais dažais.
Gipso-kartono plokštės, dažymas, sienos, lubos
BŪSTO DAŽYMAS
DAŽOMI PAVIRŠIAI
Gipso-kartono plokštės. Plačiai naudojamos vidaus sienoms ir luboms aptaisyti. Jos gaminamos iš gipso ir kartono. Plokštės nedegios, lengvai naudojamos ir pakeičiamos. Paviršiuje nesimato siūlių. Pati plokštė nesideformuoja. Tačiau judant
pagrindinėms konstrukcijoms, per siūles atsiranda plyšiai. Jie užtaisomi (uždengiami) juostelėmis ir specialiu glaistu. Dažyti galima dažais, skiedžiamais skiedikliu ar vandeniu.
DAŽOMI PAVIRŠIAI
Gipso-kartono plokštės. Plačiai naudojamos vidaus sienoms ir luboms aptaisyti. Jos gaminamos iš gipso ir kartono. Plokštės nedegios, lengvai naudojamos ir pakeičiamos. Paviršiuje nesimato siūlių. Pati plokštė nesideformuoja. Tačiau judant
pagrindinėms konstrukcijoms, per siūles atsiranda plyšiai. Jie užtaisomi (uždengiami) juostelėmis ir specialiu glaistu. Dažyti galima dažais, skiedžiamais skiedikliu ar vandeniu.
Įvairių spalvų dekoratyviniai tinkai naudojami vidaus ir išorės apdailai
DEKORATYVINIAI TINKAI
Naudojami kaip viršutinis dekoratyvinis sluoksnis vidaus ir išorės apdailai. Dekoratyvinio tinko pagrindas gali būti įvairios sudėties tinkas, gipso - kartono, medienos drožlių, statybinės cemento ir kt. plokštės. Ši apdailos medžiaga gerai kimba prie įvairių švarių, neriebaluotų paviršių. Nelygus pagrindas išlyginamas,
aliejiniai ir atsilupę dažai pašalinami. Tvirtai besilaikantys dažai, plokštės ir tinkai nugruntuojami. Pagrindas, padengtas emulsiniais ar dispersiniais dažais, impregnuotos plokštės tinkuojamos be specialaus paruošimo.
Dekoratyvinio tinko paviršių formuoti galima trintuve, voleliu, mentele, teptuku ir įvairiais kitais įrankiais bei priemonėmis (pvz., kempinėmis, sulankstytu audeklu ir kt.).
dekoratyvinis tinkas CT 39 skirtas vidaus sienoms ir luboms. Sluoksnio storis - 1-3 mm. Puikiai tinka mažiems defektams paslėpti;
dekoratyvinis tinkas CT 35 - su akmenukais, mineralinis;
struktūrinis tinkas CT 36 - vidaus ir išorės apdailai, atsparus pažeidimams, klimato poveikiui, hidrofobinis;
struktūriniais tinkais sintetinių dervų pagrindu CT 68, CT 69 taip pat galima tinkuoti fasadus, bet jie netinka grindims, cokoliams. Siūlomi įvairių spalvų atspalviai.
Naudojami kaip viršutinis dekoratyvinis sluoksnis vidaus ir išorės apdailai. Dekoratyvinio tinko pagrindas gali būti įvairios sudėties tinkas, gipso - kartono, medienos drožlių, statybinės cemento ir kt. plokštės. Ši apdailos medžiaga gerai kimba prie įvairių švarių, neriebaluotų paviršių. Nelygus pagrindas išlyginamas,
aliejiniai ir atsilupę dažai pašalinami. Tvirtai besilaikantys dažai, plokštės ir tinkai nugruntuojami. Pagrindas, padengtas emulsiniais ar dispersiniais dažais, impregnuotos plokštės tinkuojamos be specialaus paruošimo.
Dekoratyvinio tinko paviršių formuoti galima trintuve, voleliu, mentele, teptuku ir įvairiais kitais įrankiais bei priemonėmis (pvz., kempinėmis, sulankstytu audeklu ir kt.).
dekoratyvinis tinkas CT 39 skirtas vidaus sienoms ir luboms. Sluoksnio storis - 1-3 mm. Puikiai tinka mažiems defektams paslėpti;
dekoratyvinis tinkas CT 35 - su akmenukais, mineralinis;
struktūrinis tinkas CT 36 - vidaus ir išorės apdailai, atsparus pažeidimams, klimato poveikiui, hidrofobinis;
struktūriniais tinkais sintetinių dervų pagrindu CT 68, CT 69 taip pat galima tinkuoti fasadus, bet jie netinka grindims, cokoliams. Siūlomi įvairių spalvų atspalviai.
2011 m. sausio 20 d., ketvirtadienis
Plytelių spalvų, formų ir dydžių derinimas interjere. Plytelių klijavimas akcentuojant erdvės geometrinę sandarą
PLYTELIŲ DEKORAS
Pamėgta dekoro bei apdailos priemonė gyvenamojo būsto interjere yra keraminės plytelės. Anksčiau jas klijuodavo tik sanitariniuose mazguose, virtuvėse ir kai kuriose pagalbinėse patalpose.Šiandien keramika pamažu užkariauja visą namo interjerą. Plytelių pasiūla yra labai didelė, patenkina bet kokį skonį. Jos vertinamos ne tik pagal išvaizdą, bet ir pagal technines savybes.
Skirtingų medžiagų panaudojimas dažnai būtinas funkciškai. Pavyzdžiui, prie atvirų židinių ir krosnių yra privaloma kloti nedegią grindų dangą. Prieškambaryje į
plytelėmis klotą plotą galima įkomponuoti demblį apsaugai nuo purvo ir gražiai sujungti su kilimine danga.
Medžiagų derinimą gali sąlygoti vien tik dekoratyviniai tikslai. Pas mus dar nelabai įprastas plytelių ir medžio derinys. Paprastai derinamos atitinkamo atspalvio šviesios plytelės ir šviesi mediena. Tačiau įdomus sprendimas gaunamas derinant intensyviai spalvotas grindis su šviesia mediena. Klojant grindis geriausia tamsią medieną derinti su tamsiomis plytelėmis. Plonos plytelės bei vidaus mozaika leidžia laipsniškai pereiti nuo plytelių dangos prie kiliminių grindų.
Erdvės efektas. Skersos juostos optiškai paplatina patalpą. Plytelėmis galima suskaidyti didelius plotus ir pakeisti erdvės proporcijas. Vertikalios juostos suteikia patalpai didesnio aukščio įspūdį. Šviesios plytelės praplečia mažas patalpas Jomis dažniausiai klijuojami vonių kambariai. Dideles patalpas patartina klijuoti didelio formato plytelėmis, o mažas - vidutinėmis arba mažomis (mozaika). Labai efektingai galima apipavidalinti grindis derinant įvairių dydžių plyteles. Didelius plotus pagyvina keraminės juostelės ir atbrailos, jos gali būti ir reljefinės. Galima vonioje akcentuoti sanitarinius taškus arba
veidrodį papuošti plytelių apdaila. Sanitarinių patalpų ir virtuvių sienas aptaisyti patartina vidutinio dydžio plytelėmis, nes čia didelių sunkumų sudaro vamzdynai, o mažesnes plyteles ir pjaustyti reikia mažiau.
Yra didelis pasirinkimas ne tik šviesių, pastelinių tonų plytelių, bet ir ryškių, sodrių spalvų, o tai praplečia dekoravimo galimybes. Tačiau reikia būti atsargiems renkantis sodrias spalvas: patalpa, turi būti spalvinga, bet ne marga. Saikingai naudojant spalvotas plyteles, galima sudaryti geometrinio rašto akcentus ar spalvotas juostas, akcentuojančias erdvės geometrinę sandarą, apipavidalinant nišas, veidrodžius ar duris.
Kaip dekoro priemonė yra siūlės tarp plytelių. Jas galima derinti prie plytelių spalvos arba gali būti kontrastingos, pavyzdžiui, tamsios plytelės ir šviesios, netgi baltos siūlės.
Klojant grindis reikia nepamiršti jų priežiūros. Todėl virtuvėms geriausia neutrali pilka ar tamsi plytelių ir siūlių spalva.
Su gyvenamosiomis patalpomis tiesiogiai siejasi balkonai, terasos, o kartais ir žiemos sodai. Norint optiškai suderinti minėtas patalpas su gyvenamosiomis, jų grindis galima iškloti tos pačios rūšies plytelėmis. Tačiau balkone ir terasoje reikalingos šalčiui atsparios akmens keramikos plytelės, o kad jos nebūtų slidžios nuo drėgmės, reikėtų naudoti mažesnes, o vidaus patalpoms - didesnes plyteles.
Pamėgta dekoro bei apdailos priemonė gyvenamojo būsto interjere yra keraminės plytelės. Anksčiau jas klijuodavo tik sanitariniuose mazguose, virtuvėse ir kai kuriose pagalbinėse patalpose.Šiandien keramika pamažu užkariauja visą namo interjerą. Plytelių pasiūla yra labai didelė, patenkina bet kokį skonį. Jos vertinamos ne tik pagal išvaizdą, bet ir pagal technines savybes.
Skirtingų medžiagų panaudojimas dažnai būtinas funkciškai. Pavyzdžiui, prie atvirų židinių ir krosnių yra privaloma kloti nedegią grindų dangą. Prieškambaryje į
plytelėmis klotą plotą galima įkomponuoti demblį apsaugai nuo purvo ir gražiai sujungti su kilimine danga.
Medžiagų derinimą gali sąlygoti vien tik dekoratyviniai tikslai. Pas mus dar nelabai įprastas plytelių ir medžio derinys. Paprastai derinamos atitinkamo atspalvio šviesios plytelės ir šviesi mediena. Tačiau įdomus sprendimas gaunamas derinant intensyviai spalvotas grindis su šviesia mediena. Klojant grindis geriausia tamsią medieną derinti su tamsiomis plytelėmis. Plonos plytelės bei vidaus mozaika leidžia laipsniškai pereiti nuo plytelių dangos prie kiliminių grindų.
Erdvės efektas. Skersos juostos optiškai paplatina patalpą. Plytelėmis galima suskaidyti didelius plotus ir pakeisti erdvės proporcijas. Vertikalios juostos suteikia patalpai didesnio aukščio įspūdį. Šviesios plytelės praplečia mažas patalpas Jomis dažniausiai klijuojami vonių kambariai. Dideles patalpas patartina klijuoti didelio formato plytelėmis, o mažas - vidutinėmis arba mažomis (mozaika). Labai efektingai galima apipavidalinti grindis derinant įvairių dydžių plyteles. Didelius plotus pagyvina keraminės juostelės ir atbrailos, jos gali būti ir reljefinės. Galima vonioje akcentuoti sanitarinius taškus arba
veidrodį papuošti plytelių apdaila. Sanitarinių patalpų ir virtuvių sienas aptaisyti patartina vidutinio dydžio plytelėmis, nes čia didelių sunkumų sudaro vamzdynai, o mažesnes plyteles ir pjaustyti reikia mažiau.
Yra didelis pasirinkimas ne tik šviesių, pastelinių tonų plytelių, bet ir ryškių, sodrių spalvų, o tai praplečia dekoravimo galimybes. Tačiau reikia būti atsargiems renkantis sodrias spalvas: patalpa, turi būti spalvinga, bet ne marga. Saikingai naudojant spalvotas plyteles, galima sudaryti geometrinio rašto akcentus ar spalvotas juostas, akcentuojančias erdvės geometrinę sandarą, apipavidalinant nišas, veidrodžius ar duris.
Kaip dekoro priemonė yra siūlės tarp plytelių. Jas galima derinti prie plytelių spalvos arba gali būti kontrastingos, pavyzdžiui, tamsios plytelės ir šviesios, netgi baltos siūlės.
Klojant grindis reikia nepamiršti jų priežiūros. Todėl virtuvėms geriausia neutrali pilka ar tamsi plytelių ir siūlių spalva.
Su gyvenamosiomis patalpomis tiesiogiai siejasi balkonai, terasos, o kartais ir žiemos sodai. Norint optiškai suderinti minėtas patalpas su gyvenamosiomis, jų grindis galima iškloti tos pačios rūšies plytelėmis. Tačiau balkone ir terasoje reikalingos šalčiui atsparios akmens keramikos plytelės, o kad jos nebūtų slidžios nuo drėgmės, reikėtų naudoti mažesnes, o vidaus patalpoms - didesnes plyteles.
2011 m. sausio 19 d., trečiadienis
Interjero spalvų reikšmės, parinkimas ir derinimas, dažant grindis, lubas ir sienas
Kokias spalvas pasirinkti kambarių apdailai, priklauso nuo daugelio aplinkybių: nuo kambario padėties, jo dydžio ir paskirties, baldų, užuolaidų ir patiesalų spalvos. Lubų, sienų ir grindų spalvas reikia pasirinkti ir suderinti taip, kad jos sudarytų tinkamą baldų foną, kad žmogus kambaryje galėtų jaukiai jaustis, dirbti ir ilsėtis. Spalvos veikia mūsų nuotaiką, savijautą. Pagrindinės interjero spalvos yra raudona, geltona ir mėlyna. Be pagrindinių, yra gretutinės mišrios spalvos: oranžinė (geltonos ir raudonos mišinys), violetinė (raudonos ir mėlynos mišinys), žalia (mėlynos ir geltonos mišinys).
Geltona su oranžine ir žalia yra gretutinės spalvos, apskritime jos yra greta. Priešais geltoną yra violetinė, priešais oranžinę - mėlyna. Tokios spalvos vadinamos priešingomis, kontrastinėmis.
Sumaišę priešingas spalvas gauname pilką. Tačiau būdamos greta, jos pagyvina, paryškina viena kitos būdingas ypatybes.
Pagrindinės spalvos skirstomos į šiltąsias - aktyvias: geltoną, oranžinę, raudoną, ir šiltąsias - pasyvias: violetinę, mėlyną, žalią.
Geltona spalva tinkamiausia patalpoms, kurias mažiausiai apšviečia saulė. Ji kambariui suteikia linksmą, giedrią nuotaiką ir šviesos. Dažant patalpas kontrastui rekomenduojama geltoną derinti su juoda, raudona, žalia ir mėlyna. Geltona spalva kambaryje dažniausiai naudojama tik vienai plokštumai: sienai arba luboms, nes jeigu šios spalvos bus per daug - ji veiks nemaloniai.
Oranžinė - tai raudonos ir geltonos spalvos mišinys, ji taip pat tinka patalpoms, kurias mažiau apšviečia saulė. Oranžinė yra stipriai rėkianti spalva, ja patartina dažyti ne daugiau kaip vieną plokštumą arba naudoti kaip atskirą akcentą. Žemų patalpų luboms netinka.
Raudona - labai aktyvi, gyvybinga, jaudinanti, rėkianti spalva. Greta kitų
spalvų - nustelbia jas. Gyvenamųjų namų patalpose rekomenduojama. Gryna raudona spalva dažymui beveik nenaudojama.
Violetinė susideda iš raudonos ir mėlynos. Naudojama nedideliais plotais kaip kontrastas geltonai ir gelsvai žaliai spalvai.
Mėlyna spalva šalta, raminanti, tinka, kai reikia susikaupti, atsipalaiduoti, naudojama derinant su geltona spalvakaip fonas, ypač saulėtose patalpose.
Žalia - neutrali, minkšta, raminanti, bendravimo, idėjų spalva. Dažniausiai naudojama sienoms dažyti. Rekomenduojama vaikų kambariams.
Tokios pagrindinių spalvų charakteristikos. Tačiau parenkant spalvas pirmiausia reikia atsižvelgti į patalpų dydį, paskirtį, orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu, į baldų apmušalų, užuolaidų bei grindų dangos spalvas.
Spalvos optiškai veikia patalpų gabaritus. Šiltos spalvos ( geltona, oranžinė, raudona ) sienų plokštumas priartina, šaltos ( violetinė, mėlyna, žalia ) - plokštumas vieną nuo kitos optiškai atstumia. Todėl pailgo kambario galines sienas tikslinga dažyti šiltomis spalvomis, o šonines - šaltomis.
Aukštų patalpų lubas reikėtų dažyti intensyvesnėmis spalvomis, tada kambarys optiškai pažeminamas. Horizontaliomis juostomis išdažytas kambarys atrodys erdvesnis, išdažytas vertikaliomis - mažesnis ir aukštesnis.
Spalvas reikia naudoti saikingai, gyvenamųjų namų interjerų neperkrauti įvairiomis spalvomis.
Prieškambarių ir koridorių sienoms tinka pilkšvai žalsva spalva, ji optiškai padidina patalpas. Luboms parenkama nedidelio kontrasto spalva, durims - ta pati kaip ir sienoms.
Bendro naudojimo kambariai dažnai turi keleriopą paskirtį (valgomasis, svetainė, darbo), jame šeima praleidžia didelę dalį dienos ir vakarus. Sienoms reikėtų pasirinkti truputį sodresnes spalvas: rusvą (kavos), žalsvą (salotinę), žalsvai pilkšvą ir pan., miegamojo - melsvą (dangišką), melsvai žalsvą, rausvą. Vaikų kambaryje pagrindinė spalva - geltona arba žalia su ryškesnių spalvų akcentais pasakų ar kitokiais motyvais.
Virtuvei ir vonios kambariui tinkamiausios šviesios spalvos. Kad lengviau būtų palaikyti švarą, sienų apatinę dalį (120-150 cm aukščio) tikslinga aptaisyti glazūruotomis plytelėmis arba dažyti vandeniui atspariais dažais.
Lubas įprasta dažyti baltai. Tačiau šviesiai gelsva, žalsva ar melsva spalva kartais geriau derinasi prie sienų ir kambarys atrodo jaukesnis. Normalaus aukščio (iki 3 m) kambaryje lubų nereikia dažyti tamsiomis spalvomis - jos slėgtų ir patalpa atrodytų žemesnė. Kad patalpos aukštis optiškai sumažėtų, patartina sienų viršutinę dalį dažyti lubų spalva.
Spalvos yra nevienodo šviesumo, vienos šviesios (geltona), kitos tamsios (violetinė). Yra bendra nuostata - patalpų viršus dažomas šviesiomis, lengvomis spalvomis, o apačioje tinka tamsios, sunkios.
Sienų spalva parenkama priklausomai nuo langų padėties: apšviečiamos sienos dažomos sodresnėmis spalvomis, o mažiausiai apšviestos - šviesiomis, pastelinėmis.
Tamsūs medžio baldai labiau tinka prie šviesių, o šviesūs - prie sodresnių spalvų sienų (melsvų arba žalsvų). Kilimų ir užuolaidų spalvos turi derintis arba nesudaryti griežto kontrasto su sienų spalva.
Langų rėmus ir duris nebūtina dažyti kaip įprasta baltai, jiems tiks ir sienų spalva, tik mažesnio intensyvumo, arba gretutinė.
Sumaišę priešingas spalvas gauname pilką. Tačiau būdamos greta, jos pagyvina, paryškina viena kitos būdingas ypatybes.
Pagrindinės spalvos skirstomos į šiltąsias - aktyvias: geltoną, oranžinę, raudoną, ir šiltąsias - pasyvias: violetinę, mėlyną, žalią.
Geltona spalva tinkamiausia patalpoms, kurias mažiausiai apšviečia saulė. Ji kambariui suteikia linksmą, giedrią nuotaiką ir šviesos. Dažant patalpas kontrastui rekomenduojama geltoną derinti su juoda, raudona, žalia ir mėlyna. Geltona spalva kambaryje dažniausiai naudojama tik vienai plokštumai: sienai arba luboms, nes jeigu šios spalvos bus per daug - ji veiks nemaloniai.
Oranžinė - tai raudonos ir geltonos spalvos mišinys, ji taip pat tinka patalpoms, kurias mažiau apšviečia saulė. Oranžinė yra stipriai rėkianti spalva, ja patartina dažyti ne daugiau kaip vieną plokštumą arba naudoti kaip atskirą akcentą. Žemų patalpų luboms netinka.
Raudona - labai aktyvi, gyvybinga, jaudinanti, rėkianti spalva. Greta kitų
spalvų - nustelbia jas. Gyvenamųjų namų patalpose rekomenduojama. Gryna raudona spalva dažymui beveik nenaudojama.
Violetinė susideda iš raudonos ir mėlynos. Naudojama nedideliais plotais kaip kontrastas geltonai ir gelsvai žaliai spalvai.
Mėlyna spalva šalta, raminanti, tinka, kai reikia susikaupti, atsipalaiduoti, naudojama derinant su geltona spalvakaip fonas, ypač saulėtose patalpose.
Žalia - neutrali, minkšta, raminanti, bendravimo, idėjų spalva. Dažniausiai naudojama sienoms dažyti. Rekomenduojama vaikų kambariams.
Tokios pagrindinių spalvų charakteristikos. Tačiau parenkant spalvas pirmiausia reikia atsižvelgti į patalpų dydį, paskirtį, orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu, į baldų apmušalų, užuolaidų bei grindų dangos spalvas.
Spalvos optiškai veikia patalpų gabaritus. Šiltos spalvos ( geltona, oranžinė, raudona ) sienų plokštumas priartina, šaltos ( violetinė, mėlyna, žalia ) - plokštumas vieną nuo kitos optiškai atstumia. Todėl pailgo kambario galines sienas tikslinga dažyti šiltomis spalvomis, o šonines - šaltomis.
Aukštų patalpų lubas reikėtų dažyti intensyvesnėmis spalvomis, tada kambarys optiškai pažeminamas. Horizontaliomis juostomis išdažytas kambarys atrodys erdvesnis, išdažytas vertikaliomis - mažesnis ir aukštesnis.
Spalvas reikia naudoti saikingai, gyvenamųjų namų interjerų neperkrauti įvairiomis spalvomis.
Prieškambarių ir koridorių sienoms tinka pilkšvai žalsva spalva, ji optiškai padidina patalpas. Luboms parenkama nedidelio kontrasto spalva, durims - ta pati kaip ir sienoms.
Bendro naudojimo kambariai dažnai turi keleriopą paskirtį (valgomasis, svetainė, darbo), jame šeima praleidžia didelę dalį dienos ir vakarus. Sienoms reikėtų pasirinkti truputį sodresnes spalvas: rusvą (kavos), žalsvą (salotinę), žalsvai pilkšvą ir pan., miegamojo - melsvą (dangišką), melsvai žalsvą, rausvą. Vaikų kambaryje pagrindinė spalva - geltona arba žalia su ryškesnių spalvų akcentais pasakų ar kitokiais motyvais.
Virtuvei ir vonios kambariui tinkamiausios šviesios spalvos. Kad lengviau būtų palaikyti švarą, sienų apatinę dalį (120-150 cm aukščio) tikslinga aptaisyti glazūruotomis plytelėmis arba dažyti vandeniui atspariais dažais.
Lubas įprasta dažyti baltai. Tačiau šviesiai gelsva, žalsva ar melsva spalva kartais geriau derinasi prie sienų ir kambarys atrodo jaukesnis. Normalaus aukščio (iki 3 m) kambaryje lubų nereikia dažyti tamsiomis spalvomis - jos slėgtų ir patalpa atrodytų žemesnė. Kad patalpos aukštis optiškai sumažėtų, patartina sienų viršutinę dalį dažyti lubų spalva.
Spalvos yra nevienodo šviesumo, vienos šviesios (geltona), kitos tamsios (violetinė). Yra bendra nuostata - patalpų viršus dažomas šviesiomis, lengvomis spalvomis, o apačioje tinka tamsios, sunkios.
Sienų spalva parenkama priklausomai nuo langų padėties: apšviečiamos sienos dažomos sodresnėmis spalvomis, o mažiausiai apšviestos - šviesiomis, pastelinėmis.
Tamsūs medžio baldai labiau tinka prie šviesių, o šviesūs - prie sodresnių spalvų sienų (melsvų arba žalsvų). Kilimų ir užuolaidų spalvos turi derintis arba nesudaryti griežto kontrasto su sienų spalva.
Langų rėmus ir duris nebūtina dažyti kaip įprasta baltai, jiems tiks ir sienų spalva, tik mažesnio intensyvumo, arba gretutinė.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)